Asmeninė iškrovos terpė

Skaudi realybė

Rytoj pirma praktikos diena. Taip taip, praktikos, nors esu antrame kurse, o universitetas tobulintis praktiškai reikalauja tik vieną pusmetį ketvirtame kurse.  O viskas taip dėl to, kad vieną rytą, keldamasi į nelabai mėgstamą  darbą (05:30 h), paklausiau savęs: kas iš to? Kokia nauda, kad kankinu save rytais ir pusė dienos stoviu prie prekystalio? Pinigai? Bet visą gyvenimą TOKIO darbo dirbti neplanuoju, o ir ne milijoną uždirbau. Todėl po to, kai pasakiau savo raganaitėms sabrinoms (suprask vadovėms), kad noriu išeiti, pradėjau ieškotis vietos praktikai. Kažkas sakė, kad labai sunku praktiką rasti. Mane dominantį pasiūlymą radau po pusvalandžio, vienoje iš darbo skelbimų svetainių. Po kelių dienų sulaukiau skambučio, per savo gimtadienį buvau pokalbyje, o nuo rytdienos pradedu. Nieko sunkaus, nors prieš pokalbį taip rankelės drebėjo, kaip niekada iki šiol nebuvę – vis dėlto nebūta dar niekada tokiam aukštam pastate dėl darbo tartis.

Tačiau ne apie savo įsipraktinimą noriu pakalbėti, o apie žmonių reakciją į nemokamą darbą. Aišku, draugai ir tėvai labai palaikė ir sveikino, tačiau visiems vis tiek prasprūsdavo stebuklingos frazės „bet tai tau tikrai nemokės už tai?“ „tai ką, vergausi?“ ir pan.  Nes žmonės nesupranta, kaip galima dirbti nemokamai. Už ačiū.  Tėvai jau savanoriavimo metu klausdavo, kada atlyginimą gausiu, o čia išvis – keturi mėnesiai. Daugeliui kažkodėl neaišku, kad būtent tos neapmokėtos darbo valandos, vėliau gali būti neblogu tramplinu į gerai apmokamą darbo vietą. Vienas draugas apie tokius darbelius labai gerai pasakė, kad reikia save kaip k–va siūlyt visur, o galų gale kažkas vis tiek nepaleis. Aš nežinau, ar iškart po praktikos norėčiau likti ten, kur praktikuosiuosi, bet tikiu, kad ateityje man šitas dalykas tikrai į naudą išeis. Nes ir nemokamas darbas yra darbas. Ar ne?