Asmeninė iškrovos terpė

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=-YNFBUCyDzk&feature=related[/youtube]

Visų pirma tai noriu pasakyti, kad man labai faini The Ball & Chain. Erika ir Jurgis šita savo muzika tiek pozityvo sukuria, kad net smagiau prie kompiuterio sėdėti tampa. Čia labai geras pavyzdys, jog grožis gaunasi tuomet, kai kažką darai iš idėjos, o ne dėl to, jog reikia.

Ką galime? Nežinau. Bet bandau įsijaust, kad galiu.

O šiaip aš apie tai, kad į pabaigą eina mano antroji praktikos savaitė. Kažkaip atrodo, kad tie keturi mėnesiai skriete praskries. Kol kas man viskas ten patinka. Kavos neverdu, popieriukų nenešioju, turiu savo darbus, kurie yra gan svarbūs ir būtini padaryti. Turiu savo darbo vietą, prieigą prie visų sistemų (kaip ir visi darbuotojai) ir kolegas, kurie ne tiesiog numeta užduotį, o paaiškina kaip kas ir kodėl. Čia gal ir svarbiausia praktikos dalis. Dar vienas dalykas, kurio mane tikrai išmokys šie mėnesiai – tai suvokimas, kas yra darbas biure. Keliesi, važiuoji, įsijungi kompiuterį, dirbi, išjungi kompiuterį, važiuoji, miegi.  Nors taip pat su visais darbais, kuriuos man teko atlikti, šitas tik toks švaresnis. Visi gražūs, tvarkingi, erdvūs kabinetai, pro langą matosi visa sostinė. Jei dar tik būtų kūrybinės laisvės, taip įsivaizduočiau savo darbą ateityje.  Tai ne svajonių darbas, o toks, kuriame bent nesijaustum netobulėjantis. Koks yra svajonių darbas nežinau.

Dėl įrašo pavadinimo. Šiaip man jau savaitgalis, nes kas darosi universitete, ir ką mes ten mokomės – nesuprantu. Darbo dienos ten trys, ir tai ne visos būtinos. Kiek paskaitų buvau užtektų rankų ir vienos kojos pirštų, kad suskaičiuotum. Kartais mane tokie dalykai baugina. Ir protingi žmonės sako, kad vėliau geriau nebus.

Žodžiu.