Pamokėlė pagal Agnę
Jau senokai yra madinga su kitais dalintis gerąja patirtimi. 10 būdų kaip tapti milijonieriumi, 106 būdai kaip užkariauti pasaulį, 94 laimės laipteliai ir t.t. ir pan. Norėčiau ir aš ką nors panašaus parašyti, bet kad nelabai įgali jaučiuosi, o po dar ir tie ant vienos rankos pirštų suskaičiuojami skaitytojai pabėgs, todėl net nebandysiu.
Geriau papasakosiu apie tai, kaip man pasisekė užsibrėžtą tikslą pasiekt bei kaip pati sau patvirtinau tiesą, jog kai nuoširdžiai ko nors sieki ir darai tai dėl savęs, tuomet visai viskas sekasi ir gali labai labai daug gero ir gražaus pasiekti.
Kai baigus mokyklą įstojau į Vilniaus universitetą, į specialybę, kurią rašiau Nr 1, atrodė, jog gyvenimas bus gražus ir labai įdomus. Bet nebuvo. Įpratus prie mokyklinės veiklos ir žinojimo, kad yra ratas žmonių, kuris tave vertina ir kviečia įsitraukt į įvairias veiklas, būna gan sudėtinga patekti į terpę, kur niekas tavęs nežino. Kur esi vienas iš daugelio ir turi vėl dantimis ir nagais kabintis, kad įrodytum, jog, po šimts pypkių, esi kažkam naudingas. Pirmą semestrą to padaryti nepavyko. Buvo liūdna.
Bet atėjo tokia diena (tiksliau vakaras), kai nusprendžiau, kad gana. Gana malti š ir nepatikti sau. Tad nuėjau į vienos universiteto organizacijos pristatymą. Pasilikau. Susipažinau su nuostabiais žmonėmis. Ir galiu drąsiai sakyti, kad nuo to žingsnio, nuo to suvokimo mano gan rūškanas gyvenimėlis pamažu pradėjo keistis į gerą ir įdomią pusę.
Kadangi mokslai nekamavo, sugalvojau, jog reikia darbo. Labai labai. Ieškojau jo visokiais būdais, net bloge savo CV pakabinau. Tačiau darbas iš dangaus nenukrito. Bet vėliau, blatum pa blatum, gavau vietą prie bandelių kepimo ir žmonių nuodijimo greitu maistu konvejerio. Tai, ką išmokau per tuos du mėnesiu, kaip ir nudegimų randas ant rankos, liks visam gyvenimui. Aš taip gerai žinau, ką reiškia sunkus fizinis darbas, koks jausmas šveist paviršius pusė pirmos nakties, ką reiškia papietaut per 1,5 min. ir dar daug kitų dalykų, kurių dėka pradedi suprasti mokslo šviesos reikšmę. Buvo smagu gauti pinigus, už kuriuos tikrai turiningai praleidau likusią vasaros dalį, bet visas panašias vietas stengiuosi apeiti lanku.
Tačiau, kai pajunti savus pinigus, pasidaro nelabai įdomu apsiriboti tik tėvų skiriama suma mėnesiui. Todėl rugsėjį pradėjau dirbti sulčių spaudėja. Nežinau, ar dėl to, kad darbo pradžioje dar plėšiausi tarp savanoriavimo čempionate ar dėl kokių kitų priežasčių, nei man darbas nei aš darbdavėm ypatingos simpatijos nejautėm. Taip, smagu, kai pirkdami sultis už 8 lt, žmonės 6 lietuviškus pinigus palieka arbatos, o kartais dar daugiau, visai įdomu žinoti, kaip tinkamai suplakti putą latte kavai, tačiau supratau, kad ilgai tokiais tempais nepavešiu. Vieną rytą, keldamasi pusė 6 (rytinės pamainos metu reikėjo atsidaryti kasą 7h), paklausiau savęs, kas iš to? Taip, pinigai. Bet barmenės ar dar kažkokios kitos pareigos gyvenimo aprašymo nepuošia, o ir pačiai norėjosi kažko geriau ir arčiau savęs. Po mėnesio išėjau.
Vieną iš tų rytų, kai keikdamasi kėliausi į darbą prie morkų, obuolių ir apelsinų, nusprendžiau susirasti praktiką. Nors oficiali praktika man tik 4am kurse, paskaitų tvarkaraštis buvo toks, kad galėjau tikrai nemažai laiko skirti kažkokiai kitai veiklai. Girdėjau visokių nuomonių: vieni sakė, kad praktikos susirasti taip lengvai nepavyks, kiti kreivai žiūrėjo, jog pasiryžau dirbti be jokio atlyginimo, tačiau sprendimą priėmiau ir pradėjau ieškotis vietos, kuri norėtų priimti nelabai ką išmanančią antrakursę. Išsiunčiau kelis skelbimus, sulaukiau skambučio, nuėjau į pokalbį. Kai vėliau kalbėjausi su praktikos vadovu, kodėl pasirinko mane, jis sakė, kad mano motyvacija pasirodė didžiausia, kadangi ėjau ieškotis ne būsimos darbo vietos, o galimybės gauti žinių (beje, savanorystės skeptikams galiu pasakyti, kad šitas reikalas irgi labai vertinimas), todėl iš penkių kandidatų galimybę suteikė man.
Nuo spalio pabaigos pradėjau 30 valandų per savaitę praleisti praktikos vietoje. Kartais būdavo ir ilgiau. Kadangi dirbau ne dėl pinigų, o dėl savęs, dirbau nuoširdžiai. Nors mano atliekami darbai ir nebuvo ypač strategiškai svarbūs, bet juos dariau iš širdies. Būdavo itin malonu sulaukt kolegų pastebėjimų, kad aš pirma praktikantė padariusi ar išmokusi vieną ar kitą dalyką. Ir šiaip mačiau, kad aplinkui esantys žmonės, mano darbą laiko svarbiu. Dar vienas svarbus dalykas – tai galimybė jaustis pilnaverte darbuotoja. Turėjau prieigą prie visko, kas pasiekiama kolegoms, taip jausdama, kad manimi pasitiki. Sau, prieš pradedama praktiką, pasižadėjau, kad viską darysiu, jog nenuvilčiau tų žmonių, su kuriais dirbau. Manau, jog nenuvyliau.
Praktikai artėjant į pabaigą, pati sau graudenausi, kad bus liūdna palikti tą vietą, kur praleidau tris mėnesius. Iš vienos pusės, norėjau pailsėti, dar tapau kitos organizacijos valdybos nare, darbų atsirado daugiau nei aprėpiama rankom ir kojom, tačiau vis tiek darėsi liūdna. Per IKT paskaitas išmokau naudotis InDesign, tad pamažu pradėjau tvarkytis CV, kad būtų kuo gražesnis, bet geriausiai ten atrodė praktikos patirtis.
Praktiką baigiau sausio 20. Sausio 25 d pasirašiau darbo sutartį. Ten pat. Dirbsiu 10 val. mažiau nei iki dabar, grafiką susidarysiu pati, derindama prie studijų. Sunku nupasakoti, koks geras jausmas apėmė, kai vieną dieną priėjo vadovas ir paklausė, ar domintų galimybė pasilikti. Dar smagiau, kad iki šiol, bent jau departamente, kuriame dirbu, nė vienam praktikantui nebuvo pasiūlyta likti. Ir, nors pačiai atrodė, kad nieko ypatingo ar išskirtinio nenuveikiau, vis dėlto nuveikiau. Kaip bus toliau nežinau, bet dabar tiesiog džiaugiuosi, kad antrame kurse dirbu pagal specialybę, kad nereikia nešioti dėžių, kepti šimtų bandelių ar skusti 30 kg morkų, kad galiu rengtis formaliai – taip, kaip man labiausiai patinka, kad dirbu estetiškoje aplinkoje su gražiais ir išsilavinusiais žmonėmis ir visiems skeptikams galiu drąsiai pasakyti in your face.
Ką noriu šituo tapetu papasakoti? Kad reikia mokėti vertinti save. Kad nereikia rinktis lengviausių kelių. Kad galimybių ribos yra tik mūsų pačių galvose. Ir, eina sau, kaip smagu jas peržengti.
Sėkmės.
Patiko irasas. Cia gal reiktu isplesti kodel ir t.t., bet nemoku, tai tiesiog palieku zinia kad patiko :)
„Kuo daugiau darai, tuo daugiau padarai.
Ir viską ką darai, darai dėl savęs. Tad jokių burbėjimų, kad nespėji, nes pati pasirinkai sunkesnį, bet įdomesnį kelią“
Štai taip aš save raginu silpnumo akimirkomis.
Ir žinojimu, kad už visą triūsą ateis atlygis, nežinia iš kurios pusės, kokios formos, bet žinau, jis visad ateis. Karma.
taip taikliai pasakyta, kad nežinia kaip galima geriau išsireikšt:)
ir nesvarbu, kad sunku, svarbu, jog įdomu:)
Ir žinoma,
šaunuolė tu. Didžiuojuos :)
labai labai faina, gal niekad ir nesakiau, bet begal tavim didžiuojuosi. sakiau, kad ateity mane išlaikysi, tu būsi kaip chandler’is, o aš joey:D
ok, tu man pavaidinsi, aš iš tavęs pasišaipysiu :D tobula
ar čia gyvenimas? mokaisi dirbi mokaisi dirbi :D
Tikrai geras įrašas, o ir jo aprašytas dalis galima rasti kituose įrašuose šiame blog’e :))
Šaunuolė! Smagu už tave, neabejoju, kad esi to verta.