Asmeninė iškrovos terpė

Artėja vadinamasis gyvenimas, į kurį įžengęs jau negalėsi pasakyti, kad aš dar tik rengiuosi tapti žmogumi, tik mokausi daryti klaidas, tuomet jau reikės už klaidas atsakyti. Galbūt tai paskutinė naktis, kai pasaulyje dar veikia poezijos dėsniai. Su tuo visuomet sunku susitaikyti. <S. Parulskis>

Šiandien ta diena, kurią galima vadinti atvirkščiai proporcinga 1998 m rugsėjo 1d, kai pradėjau eiti į mokyklą. Dabartinėje mokykloje mokiausi nuo penktos klasės, taigi su daugeliu žmonių esu praleidusi vos ne pusė savo gyvenimo. Šiandien atsisveikinam. Nereikia būt pesimistais, tačiau manau, kad su daugeliu iš jų jau nebepasimatysim arba tik pasisveikinsim praeidami gatvėje. Su kitais, atvirkščiai, liksim draugais labai ilgam. Mokykla man visuomet asocijavosi ne su apsilupusiomis sienomis, atšokinėjusiu linoleumu, bet su žmonėmis – bendraklasiais, mokytojais,  bibliotekininkėmis, net ir valgyklos virėjomis. Su tiek daug išsiskirti vienu kartu nėra lengva.

Nepaisant to, kad daugelio galvoje sukasi mintys apie tai,kaip šį vakarą atrodys (aš ne išimtis), bet stengsiuosi dar nors valandžiukę pabūt parke prie mokyklos, ant mūsų suolo, kur praleidome daugiau laiko, negu pamokose.  Prisiminti, kas buvo gražiausia su žmonėmis, kuriuos vienu metu mylėjau ir nekenčiau.