Ilga kaip šimtmečiai savaitė
Taigi taigi, baigėsi pirmoji savaitė užu namų ribų – makaronus barake jau pakeitė mamos gaminti šilti pietūs, o tris lovas ir tris moteriškes talpinantį kambarį, kad ir nedideli, bet MANO apartamentai. Per penkias dienas nutiko tiek visko visko, kad, atrodo, ten nuplėšta jau aibė kalendoriaus lapelių.
Pirmadienį įsikūrėm. Gal valandą iš mašinos į aštuntą aukštą tempėm daiktus (liftu, be abejonės) – ir stalai, ir kėdės, šaldytuvas, spintelės ir dar daugybė visokių dalykėlių, kurių gali prisireikti pradedant naują gyvenimą. Bet, kas svarbiausia, suneštus daiktus reikia sudėliot į vieteles – iš pradžių sekėsi puikiai, lovas tampėm su didžiuliu entuziazmų, bet kai tvarkymosi stadija perėjo į stalų montavimą optimizmas pamažu blėso. Gerai, kad atėjo kaimynai, kurių rankos labiau įgudę laikyt atsuktuvus, bet ir jiems darbas nesiėjo kaip per sviestą. Išvada: vaikai, nepirkit stalų Maximoj, nes ten nepadarytos net skylės,kur varžtelius įdėt reikia, taigi ir dabar mano stalas stovi parimęs, su nepritvirtintu stalviršiu.
Antradienį, kaip ir priklauso naujakuriams Vilniuje, keliavom į Akropolį. Bet ne pramogaut, o rimtų dalykėlių užsipirkt – prailgintuvo ir lipūškių (kabliukų ant sienos). Bet Ermitažas mums pasirodė per didelis, ieškojom ieškojom,o radom tik prailgintuvą, kuris šią savaitę paaudoas nebuvo, nes bendrabutyje (bent jau mūsų kambarėly) nepajungė pono Interneto, o kai nėra interneto, nereikia ir kompiuterių, taigi ir penkių kištukų, skirtų pakrauti technikos stebuklams, taip ir neprireikė, užteko ir klibančių rozečių. Tądien net ir užuolaidas užsikabinom, nes laukėm svečių, tai dabar gyvenam gelsvo atspalvio kvadrate, su taškuotom sienom, į kurias, pavartojus labiau tonizuojančių gėrimų, ilgai žiūrėt nerekomenduotina.
Trečiadienį buvo didžioji mokslo ir žinių šventė. Vilniaus universitete ji tikrai įspūdinga, tik kad oras šypsenas veide labiau temdė, o ne uždeginėjo. Bet eisena uždegė visus! „Komfakas komfakas keliauja su daina/komfakas komfakas su nuotaika gera“, „Į šviesą, į tiesą, į gražų rytojų, Komfakas nuves mus tiesiai į rojų“ ir dar daugybė kitų skanduočių skamba galvoje dar ir šiandien. Tačiau rugsėjo pirmoji buvo pernelyg bjauri, todėl nuplaukė mūsų planuotas žygis į koncertą Vingio parke, kuriam buvom pasiruošę išankstiniu bilieto nusipirkimu, tad dabar piniginėj nešiojuosi atminimą apie mano pirmos rugsėjo pirmos sostinėje orą net su nenuplėštu kontrolės lapeliu.
Ketvirtadienį įvyko pirmas rimtas apsižiūrėjimas komunikacijos fakultete – kas kur randasi, kaip išsidėstę ir t.t. Smagiausia, aišku, kad pirma paskaita buvo aukštoji matematika, kuri man, net nelaikiusiai egzamino, buvo vienas malonumas. Tačiau tokia „išmananti“ ten tikrai ne aš viena, matosi, kad ir dėstytojas tai supranta, tad, tikiuosi, visos indukcijos ir prieštaros man gyvenimo nesugadins. Bet, bet jau kol kas, gyvenimą gadina studijų įvado paskaitos. 4 valandas (vos ne be sustojimo) vykstantis dalykas, kurio esmės ir prasmės niekas nesupranta. Iš pradžių mums aiškino kas yra mokslas, visokias mokslo sampratos teorijas, šiandien mokėmės VU istorinę raidą, vėliau vėl kažką panašaus, o, svarbiausia, bus šito reikalo egzaminas ir dar visai tuoj… Po tokių paskaitų nelieka nieko kito kaip tik pasigamint kažkokią makalošę, užkemšančią skrandį, atsigert alaus ir pažiūrėt filmą. Tą mes ir darėm. O kaimynai turėjo semt balą savo kambary, nes kampiniuose barako apartamentuose sienos lietui vis dėlto nėra atsparios.
Šiandien, penktadienį, didysis mūsų darbas buvo grįžti namo. Po pirmos anglų paskaitos turėjom dviejų valandų pertraukėlę, todėl parstriksėjom susidėt daiktų. Studijų įvado antrosios dalies nusprendėm nepagerbti savo apsilankymu, todėl tuo metu, kai visi ėjo iš fakulteto, mes, pralėkę Trakų ir Aukštadvario apylinkėmis, jau džiaugėmės dzūkiška saule. Net oras namo grįžus, pasirodo, yra geresnis.
Jeigu ateinančią savaitę įvyks stebuklas ir mane pasieks interneto galybė (nieko nežinau, kas šią savaitę Lietuvoj nutiko), bandysiu rašyt daugiau. Turėtų atsirasti daugiau visko apie studentavimą, kas šįkart paliesta nebuvo – tegu pradžia lieka paslapty :) O šiaip supratau, kad blog’as man tapo įpročiu, kurio visiškai nesinori atsisakyti.
