Asmeninė iškrovos terpė

Gimtadienis, kaip žinia, yra tokia šventė, kai iš tikrųjų tu pats, būdamas sukaktuvininku, nė velnio nešventi, o vertiesi kūliais per galvą, kad tik kaip sumaniau palinksminus kitus.  Todėl man gimtadienius švęst patinka nelabai. Kaip vieną geriausių prabėgusio laiko paminėjimų galiu išskirt savo septynioliktą – su  drauge išvažiavau į Klaipėdą.  Pirmiausia į Vilnių, o iš ten pirmą kartą traukiniu į pajūrį. Nepaprastas jausmas matyt jūrą rudenį, žinau, kad jo niekada nepamiršiu, kaip ir to, ką reiškia kai pučiant stipriam vėjui sėdi kopose, geri vyną, o batai pilni jūros.  Ir nesusirgau, ir įsiminiau, ir nieko  nereikėjo  linksminti, niekam ačiū sakyt – atšvenčiau taip, kaip norėjau.

Kadangi pirmadienį mano asmeninis kalendorius skaičiuką 18 pervers į 19, tai šis savaitgalis, grįžus namo, skirtas sveikinimų susirinkimui. Man iš tikrųjų gaila močiučių, tetų ir dėdžių, kuriems yra prievolė mane pasveikint įteikiant vokelį su kupiūra. Galėčiau tai neimčiau aš tų pinigėlių, jie laimės man neprideda, bet jau tokios tos tradicijos, kurios kaip užburtas ratas kartojasi kasmet ir sveikinimas tampa prievole, o ne malonumu galvojant kaip pradžiuginsi žmogų. Dar ir tėvams rūpestėlio būna, kaip tuos sveikintojus priimt, kuo pavaišint etc. Žodžiu, vienos bėdos iš to gimimo.

Aišku, nepaprastai malonu sulaukt tokių dovanų, iš kurių matai, kad žmogus apie tave tikrai daug žino, gali pasakyti, ką mėgsti, ko ne, apie ką svajoji. Bet kuo toliau, tuo maloniau man darosi dovanoti,  kadangi pati paskutiniu metu esu kiek atbukusi emocijų prasme, tai man daug daugiau pojūčių suteikia laimė kito žmogaus veide, negu ta laimė, kuri aplanko pačią (kad ir kaip sudėtingai šitas sakinys skambėtų).  Kai nežinai, ko nori iš gyvenimo, būna sunku suprasti ir ko nori dovanų, todėl labai gera reabilituotis kažką sveikinant ir dovanojant tai, kas tikrai kitą nudžiugina.

Labai smagu, kad mano draugai nėra tie, kurie gimtadienio minėjimą kopijuoja pagal tėvų kartos papročius – ilgas stalas, mišrainės, daug skaidraus gėrimo ir visi kiti geram baliui būtini atributai. Mes švenčiam kiek kitaip.  Vat pirmadienį į bendrabutį ateis artimiausi žmonės (dar du gyvena kartu:), pasėdėsim, gal ką padegustuosim. Juk tikrai nėra būtina pro langus mėtyt daiktus, vemti ant kiekvieno kampo tam, kad galėtum pasakyti, kad atšvenčiau gerai.  Nes kad būtų gera, turi jaustis gerai, o gerai jaustis negali, kai galvoji ar viskas stovi vietoj, ar visiems visko užtenka.

Man patinka, kad mano gimtadienis rudenį, kai po kojomis čeža nukritę lapai, bet aš labai prieš, kad prie tų prieš-žieminių rūpesčių prisideda dar vienas, kasmet keliantis vis daugiau problemyčių. Sako, kad laimingi laiko neskaičiuoja, čia gal dėl to, kad neskaičiuodami laiko ir gimtadienių nešvenčia?