Mano EuroBasket
Alytaus savanoriai
Mes vėl pas mus. Po ganėtinai ilgos pertraukos, kuri nužymėta daugybe veiklų ir patyrimų. Vasara man baigėsi visai neseniai – su krepšinio čempionato etapo Vilniuje pabaiga. Vasara, kokios lig šiol dar neturėjau. Pamenu, jog labai norėjau, kad ši vasara būtų įsimintina, kad nedrybsočiau namie, kad kažką nuveikčiau. Viskas išsipildė su kaupu – dirbau, dvi savaites džiaugiausi Vokietija, savanoriavau SattaOutside festivalyje, padirbėjau radijuje, leidau savaitgalį Rygoje, kur pirmą kartą gyvenime rašiau pareiškimą policijoje, buvau prie jūros ir dvi savaites gyvenau krepšiniu ir krepšiniui, apie ką ir norėčiau dabar papasakoti, nes čia toks dalykas,visa tai pamiršt neįmanoma, kaip kad dainuoja Marijonas ir po viso to tiek minčių, kad reikia jas kur nors padėti. Todėl, jei įdomu, kaip ir ką veikė EuroBasket savanoriai – skaitom toliau.
Įdomiausias dalykas, kai gerai pagalvoji, yra tai, kad mažai trūko, jog išvis nebūčiau turėjusi tokios galimybės, kadangi savanorio anketą užpildžiau pačią paskutinę dieną ir visai nesitikėjau, jog mane atrinks, nes dar ir planų nemažai turėjau šią vasarą gimtinę apleist ir pinigų medžio kur nors užsieniuose ieškot. Bet likimo demonai sudėliojo viską taip, kaip priklauso ir aš už tai jiems labai ir labai dėkinga.
Pirmas dalykas, kurį norėčiau pažymėti, kad jau po truputį artėja tie laikai, kai nebereikia pažinčių, jog gautum šiokias tokias rimtesnes pareigėles. Alytuje aš buvau media srities savanorių koordinatorė, nors nieko nieko iš aukščiau nepažinojau ir man buvo labai keista, kad kažkas įvertina darbus, o ne draugų skaičių. Ar gera koordinatorė aš buvau nežinau, bet galiu pasigirti, jog mūsų grupė dirbo jokių nesklandumų nuo pat pirmos dienos, nepadarėm sau ir organizatoriams gėdos, krepšininkai ir treneriai į spaudos konferencijas buvo pristatyti laiku, žurnalistams visada veikė internetas, buvo paruošta statistika, o ant mūsų darbo stalo visada bedarbių savanorių laukė stalo žaidimai, todėl dabar dauguma mūsų esam tikri Lietuvos ekspertai (vienas užsienio žurnalistas labai norėjo prisijungti, bet vis dėlto neišdrįso, kadangi nebuvo atsakymo variantų).
Media savanoriai ir FIBA Europe vyr. redaktorius Dimitris Kontos
Mano, kaip koordinatorės, darbo valandos buvo nuo 10 iki 01, nuo media workroom atsidarymo iki tol, kol išeis paskutinis žurnalistas. Galiu pasidžiaugti, jog niekada nebuvo taip, kad tuo metu turėjau būti viena, žmonės buvo taip užsidegę savanoriauti, kad ne vienas ir visą dieną Alytuko arenoje praleido. Gali koordinuot nekoordinavęs, bet jei nėra supratimo, nieko nesigaus, o daugelis mūsų taip susibendravome, kad tikrai dar ne kartą eisim bokalų už jaunystę, gėrį ir grožį pakelti. Daug tikrai labai įdomių žmonių sutikau, pakeičiau nuomonę apie tuos, kuriuos pažinojau jau anksčiau ( į gerą, taip taip būna ir tokie dalykai šiais laikais). Vienas vaikinukas, šiemet įstojęs į kunigų seminariją, net pradėjo abejot savo sprendimu, nes graikai žurnalistai labai į gyvenimą sugrąžinti jį norėjo, bet viskas gerai, išvažiavo žmogus į Vatikaną jau septyniems metams, esu rami, kad jei reiks kada nuodėmių atleidimo, tai gausiu be problemų, kad ir sms ar skype. Dar turėjom pas save veteraną, apie kurį net basketnews rašė. Galiu pasakyti tik tiek, kad taip nuoširdžiais savo darbą atliekančio ir tris rungtynes atstovinčio žmogaus dar reikėtų gerai paieškoti, supratau, kad amžius ne riba, nors, manau, kad labai įdomu jam ten ir nebuvo, nes kai aplink laksto daugiausia niolikmečiai, tai ką tu ten su jais, bet all in all šaunuolis žmogus, jei sulauksiu tiek, tai irgi norėčiau nesėdėt mezginius apsikabinus, o savanoriauti kitam EČ Lietuvoje.
Labai noriu išskirt tris žmonės, kurie buvo kaip ir mūsų vadai visame šitame reikale. Visų pirma, tai Vida Ramanauskaitė – Grišmanauskienė, radijo stoties FM99 laidų vedėja. Vasarą, kai darėm laidą apie krepšinį, teko su ja kiek pabendrauti, bet nebuvo labai didelio entuziazmo palaikyti ryšius su piktai atrodančia teta, o po savaitės kartu ji pasidarė toks artimas žmogus mums visiems, eidavom kartu ir parūkyt ir patarimų, kaip gydyt skaudančią galvą padalindavo ir visuomet pagelbėdavo, kai situacija prie kritinės ribos priartėdavo. Smagu tokius žmonės pažinoti. Antrasis mano herojus Alytuje – Mantas Vyšniauskas, visų savanorių tėviškėj koordinatorius, šiaip užimantis renginių organizatoriaus pareigas mūsų sporto ir reakreacijos centre. Būtent jo dėka visi šimtas ir dar kažkiek savanorių taip gerai dirbo, o vakarais dar geriau linksminosi. Jį dar galima paskelbt ir „Morkavo kamuolio choro“ įkūrėju, ko dėka, eidami nuo vieno (iš dviejų) baro į kitą, visi vieningai traukdavom, kad nebetyli sirgaliai. Daug darbo šitas žmogus įdėjo ir už tai šimtas milijonų respektuko taškų jam. Trečiasis žmogus, prieš kurį norisi nulenkti galvą – Lietuvos krepšinio federacijos atstovas spaudai Dalius Matvejevas. Taip, kiek jis dėl mūsų stengėsi ir kovojo Vilniuje, vargu ar giminaitis galėtų ir norėtų, o čia – iki šiol niekada nematytas žmogus dėl kažkokių vaikigalių iš kaimuko. Tikėjimas žmogiškumo atgimė!
Taigi, kaip jau buvo galima suprasti, savanoriavimas Alytuje man buvo, jei ne rožėmis, tai bent žibutėmis klotas. Vos širdelė neiškrito,
"Lyderių" skatinimas
kai Mantas paklausė, ar norėčiau savanoriauti Vilniuje (iš kiekvieno pirmo etapo miesto penkiolika žmonių buvo siunčiami į Siemensą). Tačiau tikėjimasis, kad važiuoju į antrą rojaus etapą, kur žais Lietuvos rinktinė, galiausiai virto ne itin malonia realybe. Mums buvo liepta atvažiuoti vieną dieną, bet tuomet paaiškėjo, kad akreditacijos dar neparuoštos, nebuvo jokių apmokymų, o vyšnaite ant laimės torto tapo tai, jog nebelikome savo srityse, o buvome perkelti į salės aptarnavimą (taip nutiko tik daugiausia su alytiškiais, vieno žmogaus, kuris per gėrėjimąsi savimi nieko daugiau nemato, dėka). Salės, kurioje nemaža dalis buvo apskritai pirmą kartą, kur net padoriai negali nukreipti žmonių, nes nežinai į kurią pusę kreipt. Kryžiaus kelius nuėjom bandydami sugrįžti į savo sritį, kalbėjom su savanorių vadovu Arnu ( anot jo, mes buvom lyderiai savo miestuose, todėl dabar stiprinom silpnas Vilniaus sritis, nepaisant to, kad nieko nežinom (mane stebino šitas žmogus – atrodo lyg ir protingas, bet kalba apie drugelius ir bitutes, nemato ir nepripažįsta, kad š yra š)), dėl mūsų bandė tartis net FIBA Europe vyr. redaktorius Dimitris Kontos, bet sienos yra sienos – jų nepralauši. Tikriausiai nereikia nė pasakoti, kokia motyvacija tokiomis sąlygomis buvo. Ir išvis, norint galima iškast tiek blogybių, kurios dėjosi Vilniuje, tačiau jau viskas post factum, nereikia kapstytis po šiukšlynus…
All in all, atmetus visus nesklandumus, piktumus ir rytais plyštančią galvą, Eurobasket vertinu, kaip vieną geriausių patirčių savo gyvenime. Dėl žmonių, dėl suvokimo. Dėl Lietuvos rinktinės žaidėjų parašų ant sienos. Dėl Makedonijos sėkmės. Dėl šimtus kartų dainuoto krepšinio himno.[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=MMQyjI-ysmg[/youtube] Dėl daug mažyčių smulkmenų, kurios sukūrė nenusakomą visumą. Ir nesvarbu kada vėl čempionatas bus Lietuvoje, jei tik būsiu gyva, AŠ TEN BŪSIU.
