Asmeninė iškrovos terpė

Mokslo metų gale, mokytoja liepė atlikti vieną kvailiausių užduočių esančių vadovėlyje – parašyti esė S. Parulskio stiliumi. Parulskis, mano akimis žiūrint, yra neprilygstamas ir nekopijuotinas, bet reikėjo pažymio, todėl parašiau. Perskaičiau dabar, praėjus kiek laiko nuo mokyklos baigimo. Visai smagu. Tai ir keliu čia, kad nepasimestų tarp laiko dulkių – bus įdomu po metų perskaityt…

Viskas, kas jums liko – arti ir melstis.
(V. Skroblas)

O aš sėdžiu ir laukiu egzamino. Laukiu kur besėdėčiau, bet dažniausiai savo antruosiuose namuose – mokykloje. Paskutiniu metu šiame būste ėmė dėtis keisti dalykai. Mokytojai be perstojo kartoja, kad reikia ruoštis egzaminams. Gal tai susiję su neseniai vykusia akreditacija, kurios proga mokytojų kambaryje buvo nuimtas senasis ir pakabintas 2010 metų kalendorius. Tačiau, kad egzaminai ir be šios naujovės artėja – faktas. Netgi labai nemalonus faktas. Todėl nė kiek nenustebino skelbimų lentoje paprasčiausiais kanceliariniais smeigtukais prisegtas egzaminų tvarkaraštis. Kadangi tokie lapukai prismeigti ne tik pas mus, beveik tikiu šios informacijos rimtumu. O ir patys egzaminai atrodo rimtas reikalas. Nors. Neseniai mokyklos bibliotekoje buvo apsilankę keletas angelų iš Alytaus kolegijos ir Daugų „technikumo“. Sakė, užtenka tik atestatą gaut ir jau gali pretenduot į mokslo aukštumas. Pas juos, be abejo. Nuo tada skeptiškai vertinu egzaminus.
Bet vis dėlto laukiu jų sąžiningai. Egzaminų, kaip ir kitų masinių reiškinių, prasmė galutinai neaiški, tačiau jie neatsiejama mūsų vidurinių ir gimnazijų dalis. Jau vien žodžio šaknis „egz“ daug ką reiškia. Įrodymas, kad tai EGZistencijos dalis. Nebūtų egzaminų, nebūtų ir gyvenimo, egzistavimo prasmės. Kartais atrodo, kad jie netgi svarbesni už šiaip išprusimą – svarbiausia „iškalt“ tai, kas yra egzaminų programoje ir tave kaip mat priskirs prie išsilavinusio, išprususio universitetinio elito.
V. Skroblui rūpi, kad visi artų ir melstųsi. O man rūpi, ką daryti, kai melstis nemoki. Todėl tik sėdžiu ir laukiu. Ir galvoju: kaip pastaruoju metu išaugo smegenų plovimo lygis. Jeigu aš pasirinkau laukti tik trijų egzaminų atėjimo, tai kokio velnio man, kaip kokiam priešsovietiniam inteligentui, reikia žinoti viską ir gilintis į piramidžių plotų skaičiavimus, elektromagnetinių bangų sklidimo ypatumus ar iš viso eiti į tokias pamokas kaip etika ir choreografija? Todėl iš principo, užuot kažką mokiusis, tiesiog sėdžiu ir laukiu. Dažniausiai parke, nes tai neatsiejama antrųjų namų dalis.
Tik man kažkodėl atrodo, kad egzaminai – ne pasaulio pabaiga. Ateis, apgaus ir praeis. Dabar tik mokytojų žvilgsniai neapgauna. Ateini į pamoką tiesiai iš parko ir gali iš akių išskaityt klausimą: „Jptvm, ir vėl nieko neišmokai?“. Nuleidi akis į suolą ir nieko nesakai. Ir taip nesmagu pažvelgt į mokytoją, atrodo, nors imk ir graužk dantimis tą vadovėlį, kad tik kas galvoje liktų. Dar sykį perverčiu užrašus, bet smagiau sąsiuvinyje piešti eglutes ir pirmąsias žibuokles. Mokytojas pakalba 45 min. ir išeina. Išeinu ir aš. Sėdėti ir laukti egzamino. Kiti, girdėjau, meldžiasi.