Asmeninė iškrovos terpė

Žmonės, mano akimis žiūrint, yra labai linkę apsisunkinti sau gyvenimą. Ne visi, bet didžioji dauguma. Prisikuria įvairių taisyklių, ko daryti negalima, ką galima daryti tik kartais, susikuria sau begalinį sąrašą dalykų, kurių daugiau niekada nedarys, o po to pyksta ant savęs ir ant kitų, kad nei pirmo, nei antro, nei trečio nepavyksta laikytis. Aišku, negali daryti visko visko, ką nori daryti, bet tiek gal net ir nereikia.

Yra mūsų visuomenėj toks tabu, kurio laikymasis/nesilaikymas apsprendžia geras tu žmogus ar nelabai, išauklėtas ar aplenkęs etiketo mokyklą, dažnokai net padedantis nustatyti, koks tavo socialinis statusas. Ir tas tabu turi gražų pavadinimą – keiksmo žodžiai (arba keiksmažodžiai, jei trumpiau).  Kokia jų prasmė, istorija, turbūt retas žino. Aš, prisipažinsiu, irgi prie tų, kurie šiuo klausimu neapsišvietę.  Bet žmonėse įvyksta kažin kokia cheminė reakcija, kai savo adresu gauna siuntimą išeiti ten, kur eiti yra labai nepadoru. Kažin ar taip būtų, jeigu tiems patiems asmenims būtų pasiūlyta eiti į nosį, ausį etc. „Idiotas“ – pagalvotų jie, išgirdę tokį kelionės maršrutą. Bet užtenka vietoj „nosis“ pasakyti kitą žodį iš n raidės (na tą nelietuvišką) ir tada įsižeidžia garbė ir orumas.

Žodžiai – raidžių kratiniai, kurie įgauna prasmę, kai mes patys ją jiems priskiriam.  Ir jeigu žodis, kuriame yra priebalsės „k“,“r“,“v“ ir balsės „ū“,“a“ žmonių sąmonėje reikštų pačios gražiausios ir kvapniausios gėlės pavadinimą, nei viena merginai neatsirastų noras priekaištauti, kai ją kavalierius tokiu žodeliu pavadintų. Talentingi buvo tie, kurie amžių bėgime sugalvojo begalę tokių kratinių, kuriuos išgirdus doriems piliečiams kaista žandai. Suprantama, kad protėviams reikėjo kažkaip išliet savo trykštančias emocijas, užgaut kitus, o veltis į muštynes laikui bėgant atsibosta. Tai ir buvo susitarta, kad kai aš tave taip ir taip pavadinsiu, žinok, kad reikia supykt. Čia mano asmeninė, jokiais bibliografiniais šaltiniais neparemta versija, bet skamba įtikinimai.

Dar būna labai juokinga, kai žmonės paprastą žodį transformuoja į keiksmą. Niekaip nesuprantu, kuo vargšas gaidys nusidėjo taip, kad jau galėtų būt užpypsinamas TV, nes vartojamas jis jau tikrai ne kalbant apie tai, ką vaikučiai matė kaime pas močiutę. Arba: eilinis kitos kalbos žodis, skambantis kiek grėsmingiau, irgi iškart priskiriamas keiksmo žodžių kategorijai. Juk kiek yra tų, kuriems nenusišypsojo laimė apsilankyt rusų kalbos pradmenų pamokose, galvoja, kad žodis „žertva“ ohoho ką reiškia.  Ir daug tokių atvejų yra. Juokutis ima.

Ką aš noriu pasakyti rašydama šitą tapetą? Kad reikia keiktis visur ir visada ir dėl to nesukt galvos? Toli gražu. Jei jau gyvename tokioj visuomenėje, kuri turi tam tikras savo etikos normas, nėra reikalo būti paukščiu skraidūnu ir bandyti pranokti kitus. Nepatinka man ir pačiai tų keiksmų klausytis. Nesvarbu iš vaikino ar merginos lūpų. Pati keikiuosi, reikia juk emocijas išliet taip, kad visi suprastų, jog išsilieju kaip Nemunas pavasarį per visus kraštus, bet nepasakyčiau, kad dažnai. Viešose erdvėse stengiuosi prisilaikyti, nes nematau reikalo. Tik vat manau, kad nereikėtų po kiekvieno keiksmo eit plautis burną. Ir humoristams, kurių bajeriai neapsieina be keiksmų, reikėtų susivokt, jog nieko ten jau baisiai gerbtino, kad sulaužė visuomenės tabu raidžių kratinių klausimu.  Nes net visai visai nejuokinga būna. Dar labai pasveikinčiau idėją nedaryt skandalo iš žvaigždžių (kurios šiaip jau lyg ir žmonės yra) ar kitų viešų veikėjų slystelėjimų, kaip kad „X pasakė BL tiesioginiame eteryje“. Ai, nors apie ką tada rašys tabloidai ir rodys KK2?..

Pagalvojau, kad būtų labai juokinga prie tag’ų prirašyt daug daug keiksmažodžių iš visų žinomų raidžių. Nors šiaip tai visai nejuokinga. Kartais pagalvoju labai netinkamai.