Asmeninė iškrovos terpė

Laikas bėga greitai – tai žinoma visiems. Jo tėkmė dar paspartėja, kai reikia priimt ypač svarbius sprendimus. Vienas iš jų, dabar mane dieną naktį kamuojantis, yra „KUR STOTI?“.  Kalendorius tuoj rodys liepos 19d  – paskutinę prašymų pildymo LAMA BPO puslapyje dieną, o aš net nežinau, ar tuo metu žinosiu savo poapeliacinius lietuvių kabos vbe rezultatus.

Yra žmonių grupė, kuria aš labai žaviuosi – tai tie, kurie nuo mažų dienų tvirtai žino kuo norės būt užaugę, sistemingai mokosi tam reikalingus dalykus mokykloje, vėliau įstoja į tą specialybę universitete, kol, galiausiai, džiaugiasi gyvenimu pasiekę savo tikslus. Man iki tokių toliai tolimi.  Nors maža būdama kažkodėl neturėjau tų utopinių svajonių (būti aktore, dainininke ir t.t.), tačiau nebuvo ir tokios, už kurios galėčiau kabintis. Jau kažkur 9 klasėje sumąsčiau, kad noriu studijuoti politikos mokslus, geriausia, žinoma, Vilniaus universitet.  Apie politiką įdėmiai skaitydavau laikraščiuose,  stebėdavau specialias laidas, prašydavau mamos pirkti tokius žurnalus kaip „Veidas“, „Verslo klasė“ ir visaip kitaip gilinau savo politiškumą. Kol vieną dieną supratau, kad tai visiškai ne man. Skaičiau kažkokį straipsnį ir suvokiau, kad švaistau laiką, kad mano tikras pašaukimas yra kažkur kitur, svarbu tik ne politikoje. Pradėjau galvoti apie kūrybines studijas, todėl VGTU organizuojama kūrybinių industrijų programa man atrodė idealiausia. Žodžiu, visos mintys sukosi apie studijas sostinėje, o mintys apie Kauną gąsdino kaip velnią kryžius. Tačiau…

Studijų mugės metu  (tiksliai nepamenu kada, bet žinau, kad dar buvo sniego), kaip ir visi ten nuvykę abiturientai lakstinėjau nuo stendo prie stendo, ieškodama gyvenimo galimybės.  Taip nuklydau prie Vytauto Didžiojo universiteto ( paradoksalu tai, kad nusprendusi, jog politika yra ne man, tiek prie VU, tiek čia klausinėjau būtent apie politologiją).   Žinojau, kad kiekvienas ten kalbantis norėjo įtikinti, kad mokytis būtent jo universitete yra geriausia, bet politikos mokslų studentas viską nušvietė taip gražiai, atsakė į visus man rūpimus klausimus, kad galvoje atsirado iki tol nė karto nepasirodžiusi mintis, kad gal ir Kaune vis dėlto gyventi galima. Ji dar sustiprėjo, kai sužinojome apie VDU vykdomas nemokamas konsultacijas abiturientams. Važiavom (tiksliau tranzavom). Patiko.  Labiausiai tas faktas, kad nė vienas iš universitetų taip savo būsimais studentais nesirūpina.  O ir esamais,  kiek teko girdėti, rūpinamasi taip pat ne ką mažiau  – galimybė susidaryti tvarkaraštį pačiam, daug veiklos, renginių ir t.t. Kaip draugė sakė, kad jeigu tik VDU būtų Vilniuje, tai visi ten ir stotų. Bet, deja, ne Vilniuje.  Ir nors ta po studijų mugės gimusi mintis vis plėtojosi, bet taip ir neišsiplėtė iki to, kad galutinai sunaikintų nenorą emigruot į Kauną.

Po lietuvių kalbos rezultatų mano viltys stoti į politikos mokslus VU TSPMI baigėsi. Gali ir gerai, turbūt tikrai ne ten mano kelias.  Bet kartu užsitrenkė ir vartai į kūrybines industrijas, kur stojamasis balas yra panašus į politikierių, kas reiškia 90+ iš visų egzaminų. Taigi iš realių galimybių, sutampančių su mano norais, liko tik informologija, VU. Kadangi nelaikiau matematikos egzamino, mano pasirinkimų skaičius yra labai ribotas, ypač kai nei į filologijas, nei į teisę nenoriu.  Esu realistė, nemanau, kad po apeliacijos lietuvių kalbos  balas smarkiai pagerės, nes mūsuose niekas nenori pripažinti savo klaidų, todėl apie VGTU jau net nesvarstau.  Aišku,  galima galvot apie mokamas studijas, bet, mano asmenine nuomone, Lietuvoje už aukštąjį mokslą mokėti (kas reiškia 4m kankint tėvus arba būt įsiskolinus bankams) nėra nei prasminga, nei logiška, kadangi tą mokėjimą/nemokėjimą apsprendžia tik mažą dalelytę tavo išmoktų dalykų tikrinantys egzaminai, kuriuos vertina žmonės, linkę į nuovargį, tingėjimą, dideles klaidas. Taigi, jau geriau nestosiu niekur, negu mokėsiu.  Tuo tarpu VDU, esant geresniems istorijos ir anglų rezultatams, galėčiau pretenduot į nemokamą vietą studijuoti politikos mokslus. Taip pat ten yra nauja studijų programa – viešoji komunikacija, kuri man šiuo metu atrodo kaip tobulas mokslas (tobuliausia man būtų kas nors susiję su reklama, tačiau tokio pobūdžio mokslo Lietuvoje, išskyrus Vilniaus kolegijos reklamos vadybą, nėra) . Bet, kad ir kaip viskas gražiai beskambėtų, Vilniaus/Kauno klausimas vis tiek daro savo ir vis neapleidžia košmarai.

Suprantu, kad rinktis studijas pagal miestą yra daugiau negu kvaila. Tikriausiai čia veikia baimė prarasti žmones, kurie mokysis Vilniuje. Baimė, kad atsiras kažin kokia atskirtis, kad bus sunkiau integruotis pabaigus studijas Kaune, o ne Vilniuje.  Stereotipų užgožto racionalaus mąstymo nebuvimas. Ir nepaisant to, kad kuo puikiausiai tai suvokiu, vis viena save kamuoju ir bukomis akimis, nežinodama ką rašyti, žiūriu į langą, kuriame vietoje mano būsimų pasirinkimų vis dar yra tik tuščios, iki 12 sunumeruotos, linijos.