Viva Bruxelles.
O buvo taip… Dar gegužės vidury laimėjau I vietą Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje organizuotame ES egzamine, kurio prizas buvo kelionė į ES institucijas Briuselyje. Daugelis skeptikų iš mano aplinkos nuolat kartojo, kad nežinia ar aš čia kažkur išvažiuosiu, bet niekas nieko neapgavo ir štai nuo antradienio iki penktadienio apturėjau nepaprastai naudingą ir įdomią kelionę į Belgijos ir visos Europos širdį.Skridom iš Vilniaus su Brussels Airlines, po visų Ryanair’o patirčių tai buvo kelionė-atgaiva prie ko prisidėjo ir tai, kad mūsų bilietai suteikė galimybę naudotis visais patogumais, tad daugelis kelionės tikslą pasiekė jau gerokai apšilę ir laimingi.
Pirmąjį vakarą jokių užduočių TO DO sąraše neturėjom, todėl galėjom tiesiog apčiupinėti miestą, ką padaryti nebuvo sudėtinga, nes viešbutis Citadines, kuriame gyvenome, įsikūręs senamiestyje, todėl viskas buvo kaip ir ranka pasiekiama. Liūdnoka tik tai, kad penktadienio vakarą 5 m nuo viešbučio buvo atidaryta čiuožykla po atviru dangumi, Kalėdinė mugė ir visų miesto puošmenų veikimo sezonas. Bet kad ir kaip dabar liūdna bebūtų, galiu pasiguosti, jog Kalėdinio Briuselio apžiūrėjimas bus dar vienas iš daugelio tikslų mano gyvenime, kurį tikiuosi nebus sudėtinga įgyvendinti, nes šis multikultūrinis miestas man paliko itin gerą įspūdį kaip vieta, kurioje pagyvenus supranti, kas yra Europa plačiąja prasme. Ir nors išvyka ilgai netrūko, tačiau smulkiai viską papasakoti būtų daugiau negu sudėtinga, todėl pabandysiu sutaškuoti svarbiausius akcentus.
- Nors pati ir nuodiju save nikotinu, tačiau supratau, kaip gerai, jog pas mus dusinamasis uždarose patalpose uždraustas (aišku, nežinia kaip būtų, jei turėtume vietas, kuriose pardavinėtų išskirtinai tik gėrimus). Kas pirmą vakarą atrodė nepaprastai smagu sėdint erdviame, su parodų sale sujungtame pub’e, kitą vakarą peraugo į nuostabą matant, kaip vienam bare nuorūkos metamos tiesiog ant žemės, kur šoka žmonės. Įdomu ir tai, kad ten pat šiukšlinių nėra ir lauke ir kaip apsauginio paklausiau, kur dėt nuorūką, jis parodė, kad mesčiau ant šaligatvio. Taigi tie, kurie sako, kas Vilniuje trūksta šiukšlių dėžių turėtų nuvažiuoti į Briuselį.
- Happy Hour. Kasdieninė šventė baruose, kurios metu alus kainuoja perpus pigiau. Ralph’s Bar lankėmės du vakarus ir tiek žmonių, kiek ten buvo ketvirtadienį nė vienoj Lietuvos vietoj neįsivaizduoju. Vietos ten nedaug, atsisėsti beveik nėra galimybių, tačiau iki baro nueit reikia nemažiau įgūdžių negu kuriame nors nuotykių parke. Daugiausia žmonės stovi lauke, kas prie staliukų, kas šiaip, nes teritorija uždengta palapine ir yra šildoma net labiau negu vidus. Lietuviai tikrai galėtų išnaudot šią idėją, nes juk ne sėdėjime už stalo yra smagaus vakaro pagrindas.
- Įdomus dalykas, kurio Lietuvoje gerai kad neturime – mokestis už WC paslaugas baruose tų barų lankytojams. Aišku, tai gerų verslininkų mąstymas – atpiginus alų padidėja jo vartotojų skaičius, padidėja skaičius ir norinčių į wc, todėl galima lengvai padengti vieną kitu.
- Nors ir taip aišku, kad suvenyrų parduotuvėse kainos yra užkeltos n kartų, tačiau dar vienas kainos faktorius yra paruotuvės atstumas nuo žymiojo besišlapinančio berniuko – kuo arčiau – tuo brangiau.
- Didžioji dalis aptarnaujančio personalo yra tamsaus gymio ,o baltus žmones pamatyti iš viso yra prabanga.
- „Trys milijonai“ yra ta daina, kuri puikiai skamba prie graikiškos užkandinės, einant aikšte prie parlamento ar laukiant traukinio metro. Ir iš viso, išvažiavus iš Lietuvos, lietuviškos dainos pasidaro gražesnės. Gal dėl to, kad niekas jų nesupranta.
- Viešojo transporto kainos išvertus į lietuvių kalbą neskamba labai viliojančiai, todėl geriau keliauti pėsčiomis. Mes taip nedarėm, tiesiog priminimas sau ateičiai.
- Lietuviams viskas įmanoma – nusiderėti maisto kainas nuo 8 iki 5 eurų ar įsiprašyt į uždarą vakarą klube.
- Koks nedidelis tas pasaulis supranti, kai Briuselio viešose vietose girdi tą pačią muziką kaip Vilniuje, Londone. Ar ta muzika gera – kitas klausimas.
Kalbant apie rimtąją dalį – vizitacijas institucijose, galiu pasakyti tik tiek, kad buvo įdomu ir naudinga. Paklausyti žmonių, kurie dirba tikėdami bendros Europos idėja, praeiti pro vietas, kur dirba mūsų ateitį sprendžiantys žmonės buvo neįkainojama patirtis. Poul Bjerregaard, Žydra Bakutytė, Jutta Koening, Lina Rimkutė, Finn Destand, Agnė Martikonienė ir Andreas List pasakojo mums apie ES raidą, jaunimo politiką, užsienio politikos svarbiausius dalykus ir kaitą po Lisabonos sutarties, karjeros galimybes institucijose, savanorystei skirtus 2011 m ir t.t. Gavom atminimo dovanėlių(iš kurių mano širdį labiausiai džiugina skėtis, nes senas ES jau sulūžo), praėjom Komisijos koridoriais, tiesiog turėjom gerą laiką. Dar aplankėm nuolatinę Lietuvos ambasadą prie ES, kur sužinojom, kad bent jau tos institucijos viešųjų ryšių specialistas su Lietuvos žiniasklaida visiškai nekomunikuoja (jis pats taip sakė) ir kad Briuselyje nėra nė vieno akredituoto Lietuvos žurnalisto. Šitas reikalas man, kaip komunikacijos mokslų krimtėjai, sukėlė nemažai minčių…
Bet kelionė nebūtų tokia šauni, jei ne žmonės su kuriais vykau. Visų pirma Europos Komisijos atstovybės Lietuvoje darbuotojas Vytenis Kviklys, kuris viską organizavo, viskuo rūpinosi ir davė puikių patarimų kaip praleist laiką ir jam tai kuo puikiausiai pasisekė. Ir Jaunimo Europos Komandai, kurie paneigia mitus, kad Lietuvoj jauni žmonės nėra išsilavinę ir ambicingi.
Kasdienybė praskaidrinta. Viva Bruxelles.
