Vienui vieni.

2010.10.31 | Žymos: ,

Šiandien, kai kalendoriaus lapeliai praneša apie naujo, paskutinio rudens mėnesio atėjimą, prisimenam tuos, kurių jau nebėra. Žmones, apie kurių buvimą būtuoju laiku kalba tik ant kapo plevėsuojančios žvakių liepsnelės ir patys šilčiausi mūsų prisiminimai iš kartu praleistų akimirkų. Bet yra tiek daug kauburėlių ant kurių niekada nedega žvakės. Apleisti, neprižiūrėti. Yra Alytuje tokios kapinės, kur palaidoti kareiviai. Šiandien mes ten daug vaikščiojom ir man buvo taip liūdna matyti tas vienišas granitines lenteles, nuo kurių piktžoles nurenka tik mokiniai prieš Vėlines. Skaityti pavardes, tapusias statistika ir galvoti, koks toks žmogaus gyvenimas buvo iki tos akimirkos, kai jau nebegyveno. Dar lyg tyčia prieš išeidama iš namų klausiau partizanų dainas…

Partizanų judėjimo tematika man visuomet suvirpina jausmus, gal todėl, kad esu labai jautri patriotizmo atžvilgiu.  Tų vyrų ir moterų, miško brolių ir sesių, drąsos, man, tikriausiai, niekuomet nepavyks suvokti. Per istorijos pamoką mokytoja rodė sąrašus tų, kurie žuvo miškuose.  Šalia buvo jų gimimo ir mirties datos – vienas kitas žuvo perkopęs trečią dešimtį ar daugiau, o visi  kiti tokie jaunučiai, mano bendraamžiai.  Tas sąrašas atrodė begalinis, o buvo tik vienos rinktinės duomenų maža dalis.

Priežasčių, kodėl žmonės tapo partizanais yra ne viena. Taip, kai kurie nenorėjo tapti raudonosios armijos dalimi, kiti bėgo į miškus, nes bijojo tremties, bet buvo daug tokių, kurie tikėjo, jog gali kažką pasiekti, kad gali įrodyti, jog Lietuva vis dėlto ne savo noru tapo didžiulės žiaurumo imperijos dalimi. Juk daugelis pirmųjų partizanų į kovą stojo su viltimi, kad jie visgi nėra vienui vieni, kad tuoj tuoj sulauks pagalbos iš kitų šalių, nes juk buvo pasirašyta Atlanto chartija.  Bet laikas bėgo, išsilaikyti tapo vis sunkiau, todėl nežinau ar galima smerkti tuos, kurie po žeme, alkani, sušalę praleido begalę laiko ir nuo tokių sąlygų sužvėrėjo, išdavė savo įsitikinimus, perėjo į priešo pusę.

Sutinku ir su tuo, kad paprastiems žmonėms partizanai atnešė ne vien tik gero. Juk reikėjo sugebėti įtikti jau nebe vienai pusei, o iš išdavystę baudė ir vieni ir kiti. Nei mano močiutė, nei jos seserys nemėgsta partizanų. Dėl to, kad jų kaime pora tokių laisvės gynėjų niekuo dėtai komjaunuolei mergaitei įvykdė tokią egzekuciją, apie kurią baisu net pagalvot. Ir tai dar vienas įrodymas, kaip vienas netinkamas, netoleruotinas poelgis gali sugadinti visą gražią idėją.  O kiek dar neigiamų spalvų pridėjo stribai,  įvairios kitos aplinkybės.

Tačiau blogybes visuomet lengviau pamatyti negu gražius dalykus.  Šiandien youtube po viena iš dainų perskaičiau nepaprastai taiklų komentarą, kuriame telpa visos mano mintys:

Visuomet lengviau matyti tik kolaborantus – tuos kurie, sugebėjo išmainyti idealus į lengvesnį gyvenimą, bet gerokai sunkiau yra žinoti, kad buvo ir kita pusė – pusė kuri verčia jausti atsakomybę už tai kaip dabar gyvenam ir kur einam.

Man labai gaila, kad mažai kas žino ir jaučia patriotizmą – idėjinį, kuris yra ne žodžiai, bet veiksmai, kalbos ir požiūris.

Tautinė sąmonė yra visų širdyse tik ne visi ją jaučia, tik ne visi ją atranda, ne visi ją nori jausti.

Aš mokiausi mokykloje, pavadintoje vieno žymiausių partizanų – Adolfo Ramanausko – Vanago garbei. Čia nuolat buvo minima visos su šiuo istorijos etapu susijusios datos, mes patys galėjom pajausti istoriją.  Girdėdama žodžius tų, kurie patys perėjo visą šį kelią, klausydama jų dainų ar skaitydama atsiminimų puslapius, aš širdyje išauginau nepaprastą pagarbą ir žavėjimąsi.  Gal todėl šiandien, begalvodama apie tuos, kurie mano buvo brangūs, aš drauge mąstau ir apie kitus – tuos, kurių nepažinojau, tuos, apie kuriuos gal niekas nepamąsto.

Rankas laužė senoji motulė, /Žuvo jos vienturtelis sūnus./Jį palaidos stribai dilgėlynuos,/Pasiguost jai net kapo nebus.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=MOLNWtqafdI[/youtube]




Komentavimo galimybė šiame įraše yra išjungta.
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos