The show must go on.

2010.12.24 | Žymos: , ,

Tik pažiūrėkit į suvargusius milijonų moterų veidus visame pasaulyje – jos ruošia dekoracijas kasmetinei trilogijai „Kūčios“ ir „Kalėdos“ ir  „Naujieji Metai“.  Šventiniai patiekalai, dovanos, jų pakuotes – visa tai bus įvertinta griežčiausių kritikų – vyrų ir vaikų. Skaičiau vieną straipsnį, kad, berods Anglijoje, didžioji dalis mamų pačios sau perkasi dovanas ir dar vaidina nustebusias, kai jas išvynioja. Žiemos šventės – tai metas, kai reikia įtikti visiems ir visokiais būdais. Ar tikrai tai šventė?

Pamažu jaučiu, kai prarandu gebėjimą susikurt Kalėdinę dvasią. Viskas man vis labiau panašu į farsą, prievartinį savęs spaudimą būti laimingu, gražiu ir maloniu. Juk šventės. Gal vienintelė džiugi akimirka būna tuomet, kai pamatai, jog dovana, kurią rinkai žmogui, ilgai galvodamas apie jį, yra tai, ko jis tikėjosi. Pačiai vis sunkiau išspaust džiaugsmingas emocijas gavus dovanas. Ne dėl to, kad gaunu, ko nenoriu – dėl to, jog nežinau, ko noriu, realiai man nieko nereikia…

Užvakar barake jaučiausi kaip pelė spąsteliuose – taip norėjau ištrūkt, bet negalėjau. Ir jau kaip vakar galvoje džiaugsmingai skambėjo „I’m driving home for Christmas“,atrodė, kad jau ir šventės ateina. Bet viskas kažkaip ne taip. Nors eglė gyva ir papuošta žaislais dar iš mano vaikystės, mama ruošia savo firminius patiekalus, o sesė šiam vakarui pasirengus programą su eilėraščiais ir žaidimais, kažkas ne taip. Gal per daug visko šiais metais būta, todėl vienintelis dalykas, kuris man dabar skamba patraukliai – atsisėst kur ramiai kampely, kad niekas nematytų ir laukt, kol šitie metai pasibaigs. Aišku, per vieną naktį pasaulis neapsivers, bet tikėt vis dėlto verta. Juk žmonės dar kvailesniais dalykais tiki.

Harmonijos. To noriu palinkėt šių švenčių proga.

Komentavimo galimybė šiame įraše yra išjungta.
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Eiti prie įrankių juostos