Asmeninė iškrovos terpė

Internete stebiu naujienas apie poeto Justino Marcinkevičiaus būklę.  Baisiai gaila žmogaus ir labai norisi tikėti, kad įvyks stebuklas ir viskas pasitaisys į gerą. Marcinkevičius, žiūrint pro istorinę prizmę, man visuomet asocijuojasi su nepriklausomybe, laisve, atgimimu. Būna liūdna, kai išnyksta simboliai… Ir nors ne viskas jo kūryboje man prie širdies – kai kur matau per daug patetikos, patoso, tačiau niekas negali nuginčyti trilogijos „Mindaugas“, „Mažvydas“ ir „Katedra“, bei begalės kitų kūrinių  reikšmės lietuvių literatūrai, o ir jo eilėraščiai, kartais tokie paprastučiai, taip užkabina jautriausias vietas, kad perskaičius dar ilgai sėdžiu ir bandau atsigauti.

Poezija yra stebuklingas dalykas, nukeliantis už kasdienybės ribų ir aš labai tikiuosi, kad Jst. Marcinkevičius Lietuvą apdovanos dar ne vienu stebuklu.

Įrašas

Šokanti, šaukianti gyvastie,

tu miršti ar gimsti?

Balsas pakyla: tik tiek:

apginti.

Liepsnodamas: neužmušk:

kraujas apakins!

Pasaulis - už mus

Prieš mus - tik mes patys.