Reziumė
Koks vis dėlto geras jausmas yra žinoti kažką, ko kiti nežino. Ir visiškai nesvarbu, kad tai yra tavo pačios sprendimas, apie kurį galėjo suuosti tik minčių skaitytojai ir šiaip visokių super galių turėtojai. Mažas pranašumas prieš visą likusį pasaulį.
Ką man davė šitos Kalėdos yra neįkainojama. Tėvų ir sesės nebuvo, todėl turėjau begalybę laiko ramiai pamąstyti. Ir pamąsčiau. Susidėliojau viską į dėžutes. Susivokiau, kas gi mane iš tikrųjų kamuoja. Sugalvojau tam sprendimą, kurį ir sieksiu įgyvendinti ateinančiais metais. Perskaičiau laišką sau, kurį rašiau 2009 m. Kūčių naktį ir supratau, ką dariau blogai. Negaliu atsidžiaugti – kitiems per gyvenimą to nepavyksta padaryt, dabar reikia tik prarast savo gabumą įbrist į tą pačią upę.
Dar supratau, kad Kalėdos visiškai nereikšminga šventė. Visai. Kažkada turėti šventiniai trupinėliai išsibarstė. Ar susirankiosiu juos kada, klausimas didis. Liūdna. Nepasakyčiau, kad labai, bet vis tiek. Paaiškėjo, kad žmonės tikrai nesikeičia(o aš taip tikėjau), tiesiog sluoksniuojasi, bet pagrindai tokie tvirti, kad slėpk neslėpęs – vis tiek išlenda.
Negaliu sakyti, kad Kalėdos buvo geros ar blogos. Jos buvo kaip ir visos kitos minėtinos dienos, kai atsiranda daug maisto ant stalo. Kaip ir visos buvusios šventės – ateinančios ir labai greit pasibaigiančios.
P.S. Foto – mano svajonių žvakidė. Čia ką tik sugalvojau, bet smagu turėt taip lengvai pasiekiamą tikslą.
