Rasa ant asfalto.

2010.08.23 | Žymos: , ,

Vasarį lietuvių kalbos mokytoja pasiūlė sudalyvauti Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarų klubo organizuotame  konkurse „Laisvė ir aš“. Pabandžiau.  Rašiau rašinį. Manau, kad jis visai į temą šiandien. Dalinuosi mintimis su jumis, sveikinu su  reikšminga diena ir baltai pavydžiu tiems, kurie turėjo galimybę Baltijos kelią matyti iš arti, kurie patys buvo ištiesę rankas ir virš galvų kėlė vėliavas ir gėlės.

Dvidešimt metų. Daug tai, ar mažai? Objektyvaus atsakymo pateikti negaliu, nes jo tiesiog nėra. O ir man pačiai dar tik aštuoniolika. Bet, manau, požiūris priklausys nuo to apie ką kalbėsim – katinas vargiai tiek išgyvens, tuo tarpu medis tik vos vos stipriau įleis šaknis, automobiliui dvidešimtmetis – tiek moralinės, tiek techninės senatvės metas, o žmogus štai dar tik pradeda savęs ieškojimus. O kas yra dvidešimt metų valstybei? Daugelis Vakarų demokratinių valstybių gyvuoja jau ne vieną šimtmetį, todėl penktadalis amžiaus yra tik nereikšminga akimirka. Tačiau Lietuvai tai nemažai. Okupuotai, svetimos valdžios junge buvusiai šaliai nemažai. Tiems, kurie kovoję už laisvę jos taip ir nepamatė – nemažai. Nemažai. Ir nors Pirmoji Lietuvos Respublika gyvavo dvejais metais daugiau ( 1918 – 1940), tačiau dabar mes turime ilgiausiai  galiojančią Konstituciją (nuo 1992 – 10 – 25), esame daugelio tarptautinių organizacijų pilnateisiai nariai, pasaulio piliečiai, pripažįstami bet kuriame krašte. Dvidešimt metų Nepriklausomybės daug yra ir todėl, kad dėl jos kovota, nenuleista rankų , kad kiekviena laisvės diena turi savo auką(lietuviški kapai amžino įšalo žemėje). Visiems, kurie Vinco Kudirkos žodžiais, aukojosi „ Vardan tos Lietuvos“ mes turime būti ypatingai dėkingi. Mečys Laurinkus sakė: „Už laisvę reikia kovot; jeigu nori prisikelti, reikia numirti, jeigu nori turėti, reikia dovanoti“. O ar atsirastų tokių žmonių, kovojančių  dabar?

1985 m. prie TSRS vairo stojo Michailas Gorbačiovas, įvedęs „perestroikos“ politiką pirmiausia ekonomikoje, kuri vėliau persikėlė į kultūrines ir tautinės savimonės plotmes. Tuomet Kęstutis Genys pradėjo pirmąsias savojo „Kelkimės“ eilutes, kurios po trejų metų iš „Kauno aido“ pasiekė tautą. „Aušra įsidienojusi – / Pabudome ir Kelkimės!“. Ir tauta pabudo. 1988 m. birželio 3 d. Mokslų Akademijoje įkurta Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinė trisdešimt penkių žmonių grupė. Rašytojai, muzikai,  žurnalistai, gydytojai  – žmonės, kuriems rūpėjo tautos likimas. Jie, intelektualai,  mokėjo savo kalbomis uždegti žmonių širdis pasikeitimams, o ne propagandinėmis, partinėmis demagogijomis plauti tautos smegenis.  Tikėdami savimi ir svajone, pasikeitimų vizija, lietuviai darė tai, kas atrodė neįmanoma – priešinosi sistemai, kuriai pasipriešinti niekam nebuvo pavykę, iš slapčiausių kampelių traukė trispalves ir lietuviškų dainų gaidų sąsiuvinius ir, kas svarbiausia, vienijosi, nes suvokė, kad tik taip įmanoma ką nors pasiekti.

2009 m. sausio 15d. lietuviai vėl susivienijo. Tik šįkart ne tam, jog drauge įveiktų išorinį priešą, bet tam, jog skųsdamiesi blogu gyvenimu, jaustųsi turintys teisę niekinti ir niokoti vieną svarbiausių ir brangiausių Lietuvos pastatų – Seimo rūmus. Pamenu, kaip tądien grįžus iš mokyklos žiūrėjau televizorių ir visos programos buvo nutrauktos dėl tiesioginės transliacijos iš įvykio vietos. Buvo neramu. Pagalvojau, kad prieš aštuoniolika metų, sausio 13 d. žmonės už Parlamentą kovojo ne dėl to. Keturiolika gyvybių prie TV bokšto buvo nutrauktos ne tam, kad lietuviai eitų prieš lietuvius. 1990 m. Albinas Bernotas „Literatūroje ir mene“ išspausdintame straipsnyje „Prasiskirs geležinė uždanga?“ sakė: „Ypač jaunimas, kuriam nelengvoj ateity, jei taip bus likimo lemta, teks įrodyti, kad tai ne tušti žodžiai“. Praėjo dvidešimt metų. Jaunimas įrodė savo galimybes. Tačiau ne ten, kur reikia…

Kartais susimąstau, jog mes gyvename pernelyg ramiu, pernelyg patogiu istoriniu laiku. Net liūdna ir pavydu pagalvojus apie tėvų jaunystę  – revoliucinę, degusią perversmo, ėjimo prieš sovietinę santvarką liepsna.  Kai žodžiai „Lietuva“, „tėvynė“ reiškė daug. Nepritariu Algimantui Baltakiui – nelaiku aš gimiau! Reikia pripažinti, kad augom/augam tautiniu, pilietiniu atžvilgiu vis labiau apatiška tampančioje visuomenėje. Savaime suprantama, jog toji apatija, dar labiau įvešėjus persiduoda mums, mes ją perduosim savo vaikams ir t.t., kol galiausiai Lietuvos nebeliks, nes lietuviai patys sunaikins savo identitetą, kadangi jaučia baimę radikalioms pertvarkoms. 1988 m. rugpjūčio 7d. vykusiame kulminaciniame Roko maršo koncerte, grupės „Antis“ vokalistas ir Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys Algirdas Kaušpėdas gerbėjams pasakė: „Vakar jūs šaukėte „metalo!“ , šiandien jūs skanduojate „Lietuva“ – tai ir yra tikrasis atgimimas“. Pamąstykime, kokia muzika būtų mūsų revoliucine įkvėpėja šių dienų Lietuvoje. „Antytės“? Tai yra visos merginų grupės, kurių muzikinėmis pavadinti neleidžia sąžinė ir mokykloje išeitas bendras muzikos kursas? O gal pseudo dainininkai vaikinukai, kurių neįmanoma atskirti nuo merginų, kad ir kaip įdėmiai klausytumeis ir žiūrėtum? Aišku, kokia paklausa, tokia ir pasiūla. Gal ir gerai, kad tokių „kūrėjų“ įkvėpta liaudis nebando organizuoti pertvarkos, nes baisu ir pagalvoti apie galimą rezultatą.

Romualdas Ozolas, dar vienas Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys, savo „Metafiziniuose dienoraščiuose“, kalbėdamas apie Pirmąją Lietuvos Respubliką rašė: „Kaip niekšingai mes elgiamės su savo buržuazine respublika! Nepadarė to, to, to ir to, neturėjo to ir to. Iš kur jai turėti, kaip padaryti per dvidešimt metų, pradėjus netgi ne nuo nulio, o nuo minusinių dydžių!“. Įsiklausykime į šiuos žodžius! Argi dabar nesiskundžiame nepritekliumi, tuo kaltindami valdžią,kad viskas blogai, kad velniop Lietuvą, kurią reikia palikt, kaip žiurkėms skęstantį laivą. Bet praėjo tik du dešimtmečiai, dar mes, pirmoji laisvos Lietuvos karta nesusiformavome, dar apskirtai lietuvių sąmonėje neatsirado savimonės pojūtis, dar neturėjome galimybės patys kažką duoti, bet jau norime imti. Norime avanso už tai, ko gal nepadarysime, už gražesnę ateitį. Norime, nors dar neturime teisės norėti. 1990 m. „Respublikoje“ rašytojas Tomas Arūnas Rudokas atvirame laiške Algimantui Čekuoliui „Jaunime, būk vertas savo epochos!“ į visus kreipėsi: „Lietuvos jaunime! Prasigėręs (pragertas), ištvirkęs (ištvirkintas), tamsus (laikytas tamsoje), vagiantis (apvogtas), prievartaujantis (išprievartautas), besinarkotizuojantis (narkotizuotas) ir nepaisant viso šito Tėvynę ir laisvę mylintis Lietuvos jaunime!“. Didžią dalį epitetų drąsiai galima taikyti 2010 m. Lietuvos jaunuomenei. Bet pats paskutinis („Tėvynę mylintis“), tas, kuris išperka visas kitas nuodėmes, taikytinas toli gražu ne kiekvienam… Rudokas tęsia „Lietuvos jaunime! Būtent tu esi artimiausia Lietuvos ateitis. Tu būsima laisvė ir sąžinė“. Laisvė? Sąžinė? Kaip galima būti tuo, apie ką nieko nežinai, ko nebrangini, ko neturi? Oskaras Milašius Lietuvą vadino Šiaurės Atėnais, tai „daugiau negu tėvynė: tai idėja…“. Jaunime, kaip sąžiningai tu saugai šią idėją, laisvę joje, Šiaurės Atėnus mainydamas į Šiaurės Airiją?

Literatūros kritikas Albertas Zalatorius 1989 m. pranešime „Magiškas burtažodis – demokratija“ sakė : „Gyvenimas laisvėje – ne mažesnis žmogaus išbandymas, negu gyvenimas prievartoje. Tik laisvėje išbandomos kitos jo kokybės: kūrybingumas, pakantumas, pozityvi veikla, tikslų prasmingumas, idėjų universalumas ir t.t.“. Per dvidešimt metų tokių išbandymų būta ne vienas. Bene svarbiausias – vertybių kitimas, kurio išvengti turbūt neįmanoma. Buvę svarbiausiais įsitikinimai (laisvė, garbė) pamažu stumiami į prioritetų lentelės dugną, juos keičia vertybės (pinigai,populiarumas), kurių absurdiškumą suvokti trukdo vis labiau globalėjantis pasaulis – materialumo puoselėtojas. Jau minėtuose, prieš dvi dešimtis metų rašytuose R. Ozolo „Metafiziniuose dienoraščius“ tas susvetimėjimo, urbanizacijos klausimas irgi yra keliamas – „Mes iki šiol Lietuvą įsivaizduojame Nemuno kraštu, o ji jau yra Didžiosios automagistralės kraštas. Ne tai, kas dedasi Nemune, o tai, kas dedasi ant tos magistralės asfalto, yra jos, Lietuvos, naujojo gyvenimo, naujosios Lietuvos tikrojo gyvenimo formos. O dedasi ten pačių įdomiausių dalykų: pradedant magistralės statybos nuotykiais, baigiant sumaitotų katastrofose žmonių vaizdais ir jausmais bei išgyvenimais. Rasa ant asfalto yra tipiškiausia senosios Lietuvos transformacijos į šiandieninę Lietuvą forma“.

Komentavimo galimybė šiame įraše yra išjungta.
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos