Pati sau režisierė
Kažkaip netikėtai prisiminiau teatro pamokas mokykloje. Kadangi mūsų mokytojas buvo linkęs prie kino (jo darbas – Nepalikit, prašau), užsiiminėdavom ne tik vaidyba, bet ir filmukų kūrimu. Jaučiuosi labai protinga, nes nusprendžiau savo šedevrus saugoti ne kompiuteryje, o visagaliam youtube, kitaip jau seniai būtų likę tik prisiminimai. Prie abiejų mano darbelių prisidėjusi sesė. Pirmame, pavadintame „Septynių metų patirtis“, ji atlieka kaip ir pagrindinį vaidmenį. Pamenu, jau kritiniu greičiu artėjo filmukų pridavimo deadline‘as, tai išsitempiau sesę į kiemą, pasiėmiau klerantį fotoaparatą ir pakalbėjom. Daug čia tų minusų, dabar jau kitaip karpyčiau, bet vis tiek smagu pažiūrėti. Sesei, spėju, po daugelio metų bus dar smagiau.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=ilno0GawwHc&feature=related[/youtube]
Antras darbas iš viso buvo paskutinių dienų reikalas. Darbai laisvom temom, visiškai be jokio apibrėžtumo, patinka man tikrai ne visada, bet kai reikia, tai reikia. Čia vėl pagelbėjo sesė. Tiksliau jos padaryta netvarka iš žaislų, kuriuos ir panaudojau kaip pagrindinius herojus. Keistai į mane žiūrėjo namiškiai, kai laksčiau po kalną su pilnu glėbiu žaislų, mano vaikystę menančiomis rogutėmis ir iškrypusio objektyvo Olympus. O kiek buvo vargelio įrašinėjant pasakojimą su Windows Movie Maker’iu. Garsui iki kokybiško toli, bet suėjo ir ne tik kad gavau gerą įvertinimą, bet nepaisant trūkumų, galiu sakyti, kad visai džiaugiuosi savo darbu.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=0c_XLb-FQSM&feature=related[/youtube]
Kai gerai pagalvoji, tai ir dabar niekas netrukdo kažką kurti, kažką daryt, bet trūksta idėjų, užsidegimo, galų gale, trūksta noro. O labai gaila, nes būti režisiere sau pačiai tikrai įdomu.
