Koncertų metu visada imi savęs gailėti dėl mažo ūgio. Gerai tiems perstypėliam – nesvarbu ar 10 m iki scenos ar 1 – vis tiek viską mato ir dar džiūgauja, kad kitiems patrukdyt gali. Bet šį savaitgalį ėmė ir kažkaip pasisekė. Tiksliau pasisekė dar anksčiau, kai už neblogą kainą gavom bilietus į Kravitz koncertą, į fanų zoną. Tai vat, šeštadienį stovėjom visai netoli Lenio (bet ne tiek arti, jog ranka pasiektum) ir priešais nestovėjo didelis žmogus, kurio dėka niekas nesimatytų. Bet buvo daug į viršų iškeltų rankų, kurios ne tik siūbavo muzikos ritmu, bet, dažniausiai, tvirtai gniaužė kaip gailima aukščiau iškeltus išmaniuosius, kad tik pafotografuotų ar pafilmuotų dievybę. Nežinau kodėl, bet žmonėms įdomu žiūrėt koncertus/filmus/lankytinas vietas užsienyje per objektyvus ar ekranėlius. Po to gal labai smagu girtis visiems ir rodyt so so kokybės kadrus, vienžo – čia jau ne mano reikalas. Kravitzas, kuris yra vyresnis už gimdytojus, ištaškė taip, kad kojytės įlinko. Ir visai užtenka mokėt pusantros atlikėjo dainos, kad galėtum smagiai parėkaut. Smagu matyt gerą šou, dar smagiau žiūrėt į žmogų, kuris gyvena tuo, ką daro ir sugeba vidury koncerto pastatyt ant kojų visą Žalgirio areną okupavusius lietuviukus, kad šiems po to nelieka noro sėstis. Gerbiu.
Kažkas labai pasistengė ir gražiai, su užsklandėlėm, padarė video, tik kad iš labai jau toli…
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=EAx5-oOQ0cs[/youtube]
Bet Lenny nebuvo viskas, ką mačiau ir girdėjau praėjusį savaitgalį. Ne veltui su viena drauge savo muzikinį skonį vadinam eklektika – penktadienį lankėmės Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncerte „Rusų romantizmo šedevrai“. Iš tikrųjų, Rusija muzika nė iš tolo nedvelkė, tik kad į Kongresų rūmus susirinkusi liaudis tuos kraštus myli ir tėvyne vadina tapo aišku jau rūbinėje. Patį koncertą galima apibūdinti vienu žodžiu – NUOSTABU. Man nepaprastai graži tokia muzika, o labiau patinkančio garso, negu skleidžia smuikas, turbūt gyvenime nerasiu. Pirmojoje dalyje grojo itin talentingas pianistas Andrejus Korobeinikovas. Klavišais bėginėjantys pirštai taip hipnotizavo, kad šiam muzikantui salė plojo atsistojusi, už ką jis atsidėkojo soliniu bisu. Antrojoje dalyje buvo pasakojamos Šacherizados istorijos ir vos spėdavau sužiūrėti, kas, kur ir ką groja. Reziumuojant – jei tik likimas man bus gailestingas finansine prasme tai eisiu ir eisiu į tokius koncertus, užsidėsiu lapės apykaklę, gersiu šampaną iš mažyčių taurių ir būsiu graži bei kultūringa. Nes tokiuose koncertuose supranti, kas yra gražu ir harmoninga (čia ne apie anksčiau išvardintus lapės kailius). Tai va, mažas tikslas.
Andrejus Korobeinikovas. Koncertas ne tas pats, bet įspūdį susidaryt galima.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=ovuTpHNJV6M[/youtube]
Praėjusią savaitę dar dainavau karaoke. Bet nežinau, kiek tai kultūringai atrodė.
O šią savaitėlę dar eisma į „Iškalbųjį kontrabosą“ ir „Mažąjį princą“ dramtetry. Net pačiai gražu.
O kokia jūsų kultūra?