Asmeninė iškrovos terpė

Kai yra vietos į kurias gera sugrįžti ir kurios saugo daug gražių prisiminimų, kai yra vietos iš kurių, atrodo, niekada nebuvai išėjęs, kai yra vietos, kur viskas taip gerai pažįstama, kai yra tokios vietos, labai nesunku pradėti džiaugtis. Džiaugtis dėl to, kad, reiškia, žmogau, esi turėjęs kažką įsimintino savo gyvenime, kažką tokio, kas visada sušildo ir nesakai, kad pradedi vertinti tik tuomet, kai netenki, nes negali netekt to, kas baigiasi natūraliai, kas yra etapas gyvenime, tu ne netenki, tu eini toliau ir niekas negali atimti iš tavęs to, kas buvo. Net ir metai, ir bėgantis laikas negali. Nes jeigu ir bus kažkada viskas kitaip, bus pasikeitę taip, kad jau sunkiai beatpažinsi, visuomet išliks tas gyvenimo etapas, kuriame negalima daryti jokių korekcijų, jokių pataisymų, nes ir nereikia, nes viskas yra gerai taip, kaip buvo, nors gal kažkada taip neatrodė. Iš tikrųjų, atsimeni tik tai, kas buvo gražu, blogi dalykai, kad ir kokie blogi jie buvo neatrodo tokie viską žlugdantys, dabar jie niekaip neatrodo, nes jie nepasilieka, atsimeni tik tai, kas buvo gražu ir čia gal yra tas džiaugsmas gyvenime – neprisiminti to, ko nereikia, tegu viskas būna gražu, tegu visi būna tokie, kokiais tuo metu norėjo būt, užtenka juk ir to, kad jie buvo, kažką davė, kažką tu jiems davei, taip ir turi būti – negali tik imti arba tik duoti, negali, nes reikia dalintis. Ir kaip gerai, kad yra vietos į kurias taip gera sugrįžti, iš kurių lyg ir nebuvai išėjęs, kuriose viskas taip gerai pažįstama. Gerai, kad yra tokios vietos ir liūdna tiems, kurie tokių vietų neturi, nes nejaučia, kad ten kažkada buvo gerai.

Neužsikabinus už praeities, tik lengvai atsisukus atgal, gal ir nedrąsiais žingsniais einant pirmyn ir tikint, kad viskas tik į gerą, sustoji ir pamąstai, kad gal ir visai gražus bus savaitgalis, kad ir ką bedarytum, kad ir ką benuveiktum. Nes gera, kai yra tokios vietos, kur gauni įkvėpimo.