Nesuvaldomas laiko bėgimas
Praėjusią savaitę supratau, kas tai yra tikroji rutina ir kaip labai ji gali suėsti gyvenimą. Radau darbą (tiksliau geriausia draugė padėjo jį susirasti), tad likęs pavasario galas ir bent pusė vasaros įgaus prekės statusą. Dirbi-miegi-dirbi, dabar dar kartais universitetas įsimaišo. O kai supranti, kad sesija jau visai ant nosies, o dar tiek ir tiek darbų nepadaryta, tampa aišku, kad per kelis turimus laisvadienius nepribinbinėsi. Sau leidžiu tik pamiegot, nes šiam reikalui per penkis darbadienius buvo galima drąsiai priskirti deficito sąvoką.
Bet yra nemažai teigiamų pusių. Išmoksti planuot laiką. Nes kitaip tikrai nieko neįmanoma spėt. Dar žymiai sumažėja rūkimo apsukos, dabar jau tik 3-4 kartus per dieną, kai ankstesnė statistika demonstravo vos ne dvigubus skaičius. Nuolatinis judėjimas paneigia faktą, kad naktį į spintą ateina piktosios kalorijos ir sumažina drabužius, dabar juos kažkas po truputį didina, o tai tikrai gera naujiena prieš vasarą. O dar tas žinojimas, kad po mėnesio sąskaitoje švytės studentei visai nemaži skaičiukai… :)
Bet taip norisi kažko išskirtinio, kažkokio nuotykio. Reikia tikėtis, kad vasara jų pažers. Vien tai, kad porai savaičių apleisiu Lietuvą, jau turėtų būt visai įsimintinas laikas. O dar kur daug planų planelių, kuriems nereikia nieko daugiau tik didelio noro. Mažum viskas pavyks. Liūdnai čia kažkaip visas įrašas skamba, bet čia dėl to, kad lietus už lango.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=hBLVGTLB91M[/youtube]
Tik labai labai namo noriu.Jau trečia savaitė kaip nebuvau. Čia prie darbo pliusų irgi gali būt – supranti, kiek vis dėlto daug reiškia kai kurios vietos gyvenime.
