Kai šviečia saulė
Nors gyvenimas jau toks dalykas, kad kai ieškai problemų jų randi lengviau nei lengvai (o kartais ir neieškant jos kaip Pilypai iš kanapių išlenda), lėkštės pačios nesusiplauna, grindys neišsišluoja, vadovėliai nepersiskaito ir t.t. ir pan., bet yra BET. O tas bet yra milijonai gerų dalykų, kurie tau, žmogau, atsitinka. Šiandien buvo nepaprastai graži diena. Ypatingai. Gal dėl to, kad nebuvo rytinių paskaitų, gal dėl to, kad taip švietė saulė, knygine radau vokiečių kalbos vadovėlį, kuris yra šioks toks deficitas, gal dėl to, kad pradėjau skaitymo lauke sezoną ir (dar kartą) taip švietė saulė, stovėdama prie didingų Vilniaus universiteto durų ir dusindamasi papirosu pajutau tyrą džiaugsmą. Akimirkos žavesį, jei norėtumėm pasakyti kitais žodžiais. Tokių akimirkų daug nebūna ir jas reikia saugot, o gal net į eilėraščio narvą uždaryt (kaip kokią antilopę). Bet su eilėm man ne pakeliui, todėl rašau čia, kad kai ateis dargana ir lietūs, prisiminčiau, kad ir man būna gerai. Būna gerai, kai turi šalia žmonių su kuriais gali žiūrėti senąją animaciją geriant karštą vyną, kad yra žmonių su kuriais gali išgerti alaus ir pakalbėti ar tiesiog nusišypsot susitikus laiptinėj. Gera matyti tiek daug gražių žmonių gatvėse, nors dar įsimūturiojusius į žieminius drabužius, bet jau su pavasariu akyse. O šitas dalykas neįkainojamas. Man gera šypsotis, gera sakyti, kad man gera, gera žinoti, kad ir kitiems gerai ir gera bandyti įžvelgti visur šviesias puses, kad ir kaip sunku tai būtų, kad ir kaip neįmanomai tai atrodytų. Ir jei ieškosim problemų, tai jų rasim, bet gal geriau leiskim, kad gyvenimas mus džiugintų?
