Into The Wild

2010.07.11 | Žymos: , ,

Ne, šį savaitgalį mes nekopijavome Christopher’io McCandless’o , nesudeginom pinigų, netgi neatsisakėm elektros, tačiau šeštadienio rytą, norėdami išvengti visų orų prognozių išburto žudančio karščio, apleidom gimtąjį Alytų ir dviem dienoms persikraustėm į Varėnos rajoną, Vilkiautinio kaimą.   Turbūt nereikia nė sakyti, tačiau nuotaikos ir gerų emocijų aprašyti tikriausiai neįmanoma, jas galima tik pajust, todėl tik štrichais bandysiu nušveisti kaip ir ką nuveikėm, ko išmokom šio karštojo savaitgalio metu, kaimo pakraštyje, šalia nuostabaus ežero.

  • Gerų žmonių yra! Tą supratome dar tranzuojant iš Alytaus, kai vien dėl mūsų vienas vyras į Varėną važiavo visiškai kitu keliu, negu buvo planavęs.
  • Merkinėje ant metalinių stulpų kabo gyvos gėlės, tuo tarpu ant nupjautų sustatytos dirbtinės gėlės. To krašto pažiba – skardžiabalsė serbentus kiekvienam nevietiniam parduoti bandanti moteraitė. Taip pat ten yra bene vienintelė visoje Lietuvoje gerą reputaciją turinti cento parduotuvė.
  • Išsigelbėjimas atsiranda, kai prarandi viltį. Atkarpoj nuo Merkinės iki Vilkiautinio pavyko susistabdyti maršruto priemonę tik tuomet, kai karščio paveikti pradėjom maivytis ir šokinėti ant kelio, o ne tada, kai kiek galima rimtais veidais nykščius keldavome viršun.
  • Sunkiausia įveikti paskutinius ilgų atkarpų etapus. Kai kaimo parduotuvėj užsipirkom alaus pradžiai, kilometras iki kelionės tikslo prilygo per visą gyvenimą nueitam keliui. Tikriausiai todėl, kad saulė virš mūsų galvos buvo pačiame zenite.
  • Kartais vien maudynės ir deginimasis tikrai yra geriausias poilsis. Ypač, kai už trijų dienų išleistuvės, o reikia atrodyti, kaip grįžus iš Turkijos kurorto.
  • Plaukti ant nugaros nėra sudėtinga. Jau išsilaikau 20 s.
  • Irkluoti yra smagu. Ir visai nesvarbu, kad ant delnų dabar nuospaudos, bet lengvas siūbavimasis vidury ežero yra kažkas.
  • Geri tėčiai žino, ko reikia pilnamečiams vaikams, todėl atveža jiems alaus.
  • Norint 2 minučių šlovės reikia ne taip jau ir daug – miniatiūrinės išderintos gitaros, alaus ir dviejų abejotino talento merginų.  Tai turėjome, todėl ir gimė grupė „Agnė ir Janina. Ramunę baltąją“. Kažkodėl pernelyg nesistebiu, jog buvome aplietos šaltu šulinio vandeniu.
  • Gelbėjimosi liemenės yra nesveikas išradimas. Ypač kai moki plaukti taip, kaip aš.  Todėl gali drąsiai išplaukti iki vidurio ežero, o atgal ramiai parbėgti (tiesiogine šio žodžio prasme!) vienos nendrės per valandą greičiu.
  • Liepsnojantis laužas, medžių paunksnė ir gabalėlis  žvaigždėto  dangaus, vienu žodžiu – idilija, pats tinkamiausias fonas kurti ateities planus.
  • 3h nakties orkaitėje kepti sumuštiniai turi savybę pridaryti niekšybių. Dėl to gerą pusvalandį sėdėjau nudegusią lūpą įmerkusi į ledinį vandenį puodelyje.
  • Geriausias rytas yra, kai gali atsikelt tarp septynių žmonių ir nesukt galvos, ar gerai atrodo plaukai, ar nenubėgęs tušas ir t.t. Tai ir yra laisvė.
  • Brangiausi žmonės – tie, kurie neieško problemų ten, kur jų nėra, su kuriais gali kalbėt bet ką ir bet kaip, elgtis spontaniškai ir tiesiog mėgautis kiekviena akimirka.

All in all, niekas negali nuginčyti, kad nepaprastai svarbu yra mokėti naudoti telefoną tik tuomet, kai reikia informuoti artimuosius, jog nenuskendai, nusivalyti makiažą taip visomis prasmėmis parodant savo tikrąjį veidą, pamiršti visus rūpesčius ir grįžti atgal į gamtą. Harmonija tarp žmogaus ir gamtos yra tikrasis poilsis. Panašu, kad mums pavyko ją pasiekti. Gal ne visiškai, bet tiek,kiek tik galėjome.

Komentavimo galimybė šiame įraše yra išjungta.
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos