In Media We Trust (?)
Tik naiviausi iš mūsų gali tikėti, kad tai ką matome/girdime/perskaitome yra absoliuti tiesa ir ja reikia visiškai tikėti. Juk ne paslaptis, kad su mumis žaidžiama dėl reitingų, kurie reiškia pinigus, o pinigai, reikia pripažinti, reiškia galią. Kažin ar koks nors pasaulio politikas savo galia prilygs Rupert’ui Murdoch’ui – vienam įtakingiausių žiniasklaidos magnatų ne tik JAV, bet ir visame pasaulyje (visai įdomus straipsnis apie jo įtaka). Mases reikia ne informuoti, o jomis manipuliuoti, kad būtų galima pasiekti savo tikslus. Visai nesvarbu, kokių aukų tai reikalaus.
Kartais ta auka – visuomenės vienybė. Lietuva turi visai naują to pavyzdį – Kedžio istoriją. Nežinau, kam tai buvo naudinga, bet kažkas norėjo, kad mūsų ir taip suskeldėjusi visuomenė pradėtų dar labiau irti. Nepamenu tiksliai kuri (nes TV žiūriu tik grįžus namo ir tik kol būnu virtuvėj), bet viena televizija buvo už Kedį, kitą prieš. Ir kai per kokį giminaičių susiėjimą matydavau, kokios diskusijos šiuo klausimu įsiliepsnoja prie stalo, tapdavo aišku, kad tie, kurie buvo sugalvoję planą X, jį įgyvendina sėkmingai.
Aišku, galima sakyti, kad Lietuvoje žiniasklaida pasitikėti nėra prasmės. Bet daugelis žmonių pasitiki ir tiki. Ir Jurgelevičiūtės vagystės ar Brazauskienės renta daugeliui yra svarbiau, negu ekonominiai ir politiniai procesai pasaulyje. Nes tai mūsų kaip ir neliečia (bent jau taip atrodo) ir niekas apie tai nesistengia per daug informuoti. Nėra skandalo, blizgesio, nėra ir reitingų. Todėl tegu geriau tautiečiai žiūri KK2 ir galvoja, kad yra labai apsišvietę.
Tai ką daryti? Skaityti naujienas internete, žiūrėti žinias per BBC, CNN ir kitus panašaus masto kanalus? Visada galvojau, kad tai tikrai geriausias sprendimas. Kol CNN nepažiūrėjau Howard Kurtz laidos tema Incorrect reporting ,the blame game ( diskusija apie tai, kaip po nelaimės Arizonoje, JAV, didžiosios žiniasklaidos tarnybos nepatikrinę faktų iškart informavo, kad kongresmenė G. Giffords buvo nužudyta, nors iš tikrųjų buvo tik pašauta). Taigi, jei net tokios tarnybos nėra patikimos, tai kuo tada galima pasitikėti?
Projekto „Kino pavasaris tavo universitete“ metu VU buvo rodomas filmas Starsuckers. Čia žingsnis po žingsnio parodyta, kaip kuriamas manipuliacijos aparatas – nuo vaikų įtraukimo, dirbtinių herojų kūrimo, etinių normų pamynimo. Visi nori tapti žvaigždėm, visi nori turėti galią. Daug dalykų jau žinojau iš anksčiau, bet po šito filmo praėjo noras aukoti įvairioms gerumo akcijoms. Dar galima pasidžiaugti Lietuvos paminėjimu – čia sužiba mūsų žvaigždės-seimūnai. Vertas dėmesio, ypač tų, kurie tiki televizijos šventumu.
[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=VH6VqnHS_3I[/youtube]
Ką aš šituo nerišlių minčių kratiniu noriu pasakyti? Man atrodo, kad šitame informacijos amžiuje, kai galima žinoti viską, nors iš tikrųjų nesužinai nieko, pamažu vertėtų grįžti prie tos komunikacijos, informacijos perdavimo, su kuria gyveno mūsų seneliai. Sužinoti naujienas iš žmonių, kurie yra patikimi, kurie buvo ir matė savo akimis, gal ką nors pamatyti pačiam. Tada bent jau nebūsi apgautas.
Geras įrašas. Senai jau tokios mintys sukosi galvoje – smagu, kad kažkas dar galvoja taip pat. Galima net visai dienai susigadinti vien nuotaiką užėjus į žymiausios lietuvos naujienų portalus ir paskaičius komentarus – kaip lengvai suformuojama nuomones prieš vieną ar kitą veikėją, kaip paveikia mases tiesiog idiotiškomis žinutėmis. Pradedant net prezidentės žodžius apie „oligarchus“, tai apie ką čia gali būti dar kalba. Jau gan senai neskaitau naujienų niekur, neturiu televizoriaus, naujienos nebent pasiekiia per socialinių tinklų srautus ar tinklaraščių pagalba.