Haris Poteris arba gera būti vaiku.
Pirmoji knyga apie Harį Poterį Lietuvą pasiekė 2000 m. , paskutinė – 2008 m. Niekada nebuvau pakvaišus dėl šio personažo, tačiau visą HP seriją perskaičiau su malonumu. Dėl to, kad šitos knygos gražios savo idėja, savo istorijom. O gražius dalykus visuomet smagu prisiminti, jei tik galima ir atnaujinti. Todėl dar vasaros pabaigoje iškėliau sau tikslą – perskaityti visą Hario Poterio istoriją iš naujo. „Haris Poteris ir išminties akmuo“ su 246 puslapių jau įveikta, kaip ir 270 „Hario Poterio ir paslapčių kambario“ . Kuo tolyn, tuo apimtys didesnės ir man po truputį neramu, kad šią literatūrą bus sudėtinga suderinti su aukštąja matematika ar mikroekonomika :D. Ir ne, knygos apie Poterį nėra vienintelės, kurias skaitau šiuo metu, ir ne, man tikrai nenuvažiavo stogas (kaip kartais atrodo pamačius kitų žvilgsnius, kai pasakau, ką dabar skaitinėju), man tiesiog patinka šiek tiek grįžti laiku atgal, kad ir kaip neįmanoma tai būtų. Draugė gerai pastebėjo, kad gal jau išaugom iš to amžiaus, kai bet kokiais būdais stengiamės atrodyti vyresni negu esam. Gal todėl turiu sąsiuvinius spalvotais viršeliais, pižamą su voverėm ir Milkos penalą. Kai po truputį pradedi savarankišką gyvenimą supranti, kokios stebuklingos akimirkos iš nerūpestingos vaikystės. Stebuklingos kaip Hario Poterio pasaulis.
Taip pat nesu Poterio fanas, bet esu knygų rijikas, ir turiu kelis knygų ciklus, kuriuos suskaitau nors kartą per metus. Tolkienas, Gleno Cooko „Black Company“ ciklas, Sapkowskio Wiedzminas, McBujol Barayar ciklas. Ir Poteris kažkaip tam tarpe įsitvirtino. Toks „easy reading“ daiktas, bet, kas įdomiausia, atmosferiškas :)