Asmeninė iškrovos terpė

Kadangi prieš šventes norisi būti geresniems, aš, bandydama gauti geros anūkės vardą, šiandien močiutę ir jos seserį gabenau į bažnyčią. Prieš žengdama į šventovę bijojau, kad gausiu žaibą į kaktą už visas savo nuodėmes, bet Dievas vis dėlto gailestingas ir aš galiu laiminga sėdėti su kompiuteriu ant kelių ir laukti Velykų, kai vėl bus teisėtai galima prisivalgyti. Bet dabar ne apie tai, dabar apie bažnyčią, o tiksliau mano ir jos santykių evoliuciją.

Kai buvau mažas pipiras, Dievas man atrodė labai kietas. Gal dėl to, kad prosenelė, kuri mane išmokė skaityti, turėjo senas senas maldaknyges ir man viskas, kas ten buvo užrašyta, atrodė nepaprastai paslaptinga ir žavinga. Tas pats buvo ir su Dievu, bei visa jo šventųjų komanda. Jau ir kiek paaugusi, kiekvieną vakarą prieš miegą kalbėdavau ne tik trumpas maldeles, bet ir visą litaniją, tarp mažų pirščiukų gaudydama rožinio rutuliukus. Bet karščiausiai melsdavausi tuomet, kai mano maži katinai, užsilipdavo ant namo stogo, o tada dar užsirėplindavo ant kamino ir ten ramiai miegodavo, o aš beprotiškai bijodavau, kad jie įkris. Negaliu sakyti, mane išklausydavo – nei vienas katinas nemirė kamine –  visus partrenkdavo ant kelio arba sudraskydavo šunys.

Į bažnyčią kreiviau žiūrėti pradėjau po ketvirtos klasės t.y. pirmos komunijos.  Dėl to, kad į bažnyčią reikėjo eiti priverstinai, kiekvieną sekmadienį, nes kunigas turėjo gan įdomią ketvirtokų atžvilgiu sistemą – kartais sugalvodavo po mišių patikrinti, kiek būsimųjų komunijos priėmėjų dalyvauja. Surenki tris minusus – šventu netampi, lauki kitų metų. Logiška, kad po tokių tikrinimų noras melstis septintąją savaitės dieną (ir ne tik), greitai praeina. Po pirmos komunijos išpažinties buvau tik kartą ir užtaikiau pas tokį kunigą, kuris pasakius, kad retai einu į bažnyčią, nes iki jos toli, pradėjo aiškint,kad galiu važinėt dviračiu ir po visko liepė kiekvieną vakarą kalbėt kažkokią ypatingą maldą. Šiandien paskaičiavau, kad nuo to įvykio prabėgo 6-7 metai.

Aišku, jeigu mano šeima būtų labai pamaldi, viskas gal būtų susiklostę kiek kitaip. Dabar šeimyna į bažnyčią eina tik per Velykas ir Kalėdas ir tai ne visada, o močiutė yra iš tų moteriškių, kurios labiau kalba ir stebi aplinką, o ne meldžiasi. Žodžiu, nuolankių Dievo tarnų namie nėra, kampuose nekabo šventi paveikslai, o ir mokykloje nuo penktos klasės galėjau pati rinktis, mokytis etiką ar tikybą ir visus likusius metus mokiausi pirmąją.

Dabar aš nebeturiu jokio tikslo lankytis bažnyčioje ir paskutinį sykį buvau ten tik per laidotuves.  Man netrukdo tikintys žmonės, bet aš nenoriu apgaudinėt savęs, klūpinėti ir stovinėti tuomet, kai nenoriu ir rodyti nuolankumą Dievui, kuris nerodo jokio nuolankumo man. Gal kada mąstysiu kitaip, bet dabar yra kaip yra.

Bet aš negalėčiau sakyti, jog gailiuosi, kad šiandien 2,5h praleidau ne  prie facebook. Parsivežėm šventinto vandens ir šventų anglių, nors niekas namie nežino, kam tie nuodėguliai skirti.  Padariau išvadą, kad pensijinio amžiaus žmonės dabar itin mobilizuoti, bet nemoka išsijungti savo super aparatų, todėl, kai prieš pat dalinant komuniją, visiems sakant „Viešpatie, neesu vertas, kad ateitum į mano širdį <….>“, vienas senukas į telefoną surėkė „Negaliu kalbėt, aš bažnyčioj“, neišlaikiau nepurkštelėjus. Dar mačiau daug nerūpestingų mažų vaikų, kuriuos močiutės atsivedė į bažnyčią, kad parodytų savo draugėm, kokius vaikaičius turi; ir mačiau mergaičių, tokių, kaip aš prieš dešimtmetį, nuoširdžiai tikinčių ir paskatinusių parašyti šį įrašą.

SU VELYKOM.

P.S. “Manau, kad kažkurio momentu už viską turėjome susimokėti. Manau, kad už savo auksinį gyvenimą sumokėjom nesugebėjimu iki galo patikėti meile; vietoj jos mums atiteko ironija, deginanti viską, ką tik paliečia. Ir dar man atrodo, kad ironija yra ta kaina, kurią sumokėjom už Dievo praradimą.“ Ištrauka gal ir ne į temą, bet į pavadinimą – iš labai neblogos ir susimąstyti skatinančios D. Coupland knygos „Gyvenimas po Dievo“.