Ekskursas nuo esamojo laiko.

2010.09.17 | Žymos: ,

Kadangi penktadienis jau tokia diena, kai turim tik vieną paskaitą  (o ir ta baigiasi pusė 11), tai pasikinkę vėją anksti anksti (na, anksčiau negu įprasta), patraukėm tėviškės laukų link. Svarbiausia priežastis, kodėl taip norėjosi paskubėti – tikslas aplankyti mokyklą. Ir nors nuo mokslo metų pradžios dar nė mėnuo nepraėjo, vis dėlto jau tikrai rūpėjo, kaip laikosi šalia parko lyg apvaizda, tik daug tikresnė nei tikra <…> senoji mūsų mokykla.

Esminiai išoriniai skirtumai nuo mūsų laikų (lyg prieš šimtmetį tai buvo :D) – tai šalia kelio iškirsti medžiai (dabar taip tuščia ir net niūru, gerai, kad parko nepalietė) ir naujas gremėzdiškas užrašas virš įėjimo „ADOLFO RAMANAUSKO – VANAGO GIMNAZIJA“. Nors mes atestatus gavom jau su užrašu „gimnazija“, tačiau nuo 5 kl (nes jaunesnių čia niekuomet nebuvo) kiekvieną rugsėjį spręsdavome egzistencialistinį klausimą, kaip ant trumpų sąsiuvinio viršelio eilučių sutalpinti gremėzdą „Alytaus Adolfo Ramanausko – Vanago vidurinė mokykla“.  Būtent tai buvo mūsų kasdienybė,  gimnazistais mes niekada nesijautėm,  todėl ir nesideriname su nauja mokyklos istorija, kaip tarpusavy nesiderina nauji, sienų aukščio vėliavų stulpai, pakeitę eilinius stulpelius, kabėjusius virš stogo. Smulkmena, bet būtent jos formuoja naująjį mokyklos veidą, kuriame kuo toliau, tuo labiau matosi susvetimėjimo šešėliai…

Tačiau smagu bent tai, kad pasižiūrėjus į tvarkaraštį dar didžioji dauguma mokytojų pavardžių yra žinomos, kad dar žinai, ką kuriame aukšte sutiksi.  Todėl šiandien buvo nepaprastai smagu įsiveržus pas mokytojas pamokų metu  pamatyti jų šypsenas, kai klasei uždavusios savarankišką darbą jos ateidavo su mumis pakalbėt, pasiklausinėt. Iš  akių matėsi, kad sakydamos, jog pasiilgo mūsų laidos jos nei trupučio nemeluoja, nes iš tikrųjų pasiilgo mūsų kaip ir mes pasiilgome jų. Matematikos mokytoja, žinodama mano gabumus, palinkėjo man giliai įkvėpti ir pakentėti tą pusmetį, kol kovosiu su aukštosios matematikos demonu. Be abejonės, visoms reikėjo išaiškinti, kas tai yra informologija ir kuo būsiu kai užaugsiu, istorijos mokytoja tokiu irgi nelabai džiugiu veidu nesuprato ko mes į tą „infokormologiją“ stojom, etikos specialistė labai nustebo, kad aš netapau istorike ar politike, tačiau visos tikrai džiaugėsi, kad palikę savo mažąjį miestą su miesto sodu širdyje, mes einame savų svajonių link.

Dabar dar ir sienos atrodo vis dar gyvos mūsų kvėpavimu.  Dar mūsų nuotraukos kabo pasiekimų lentoj, todėl visai nenuostabu, kad vienai iš mokytojų mes netgi vaidenamės (taip sakė ji pati).  Iš istorikės pasiėmiau vieno iš didžiųjų praėjusių metų renginių – XIXa. pristatymo video ir pasirodo, kad vis dar nedrąsu save matyti ir girdėti.  Kiek širdies ir jėgų atiduota mokyklai, kiek buvo keiksmų, kad kokio velnio aš čia darau kažką dėl nieko, o dabar taip smagu, taip mielai širdis suvirpa. Pripažįstu, esu velniškai sentimentali ir nepaprastai prisirišus prie vietų su kuriomis mane kažkas sieja, kad net negaliu ramiai klausytis dainų apie mokyklą prie parko. Dabar yra gera kitaip ir dar labai nedaug nuo naujo gyvenimo pradžios praėjo, bet ten buvo gera taip, kad, kaip šiandien įsitikinau, niekada nepamiršiu.

Komentavimo galimybė šiame įraše yra išjungta.
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos