Asmeninė iškrovos terpė

Kai taip nenormaliai karšta,  vienintelis būdas išsigelbėti – sėdėt namie, milžiniškos mamos gėlės pavėsyje.  Aišku, nieko neveikiant ilgai neprisėdėsi. Todėl skaitau ir žiūriu filmus. Bandau atsigriebti už prarastą vasarą :) Apie filmus kitą kartą, o dabar apie knygą truputį pakeitusią mano supratimą apie žmogiškumą.

Kažkas man sykį sakė, kad viena cigaretė tinkamu metu esą geriau nei viso pasaulio idealai.

Apie ką pirmiausia pagalvoji išgirdus Remarque vardą? Žinoma, „Vakarų fronte nieko naujo“. Dar „Trys draugai“, galbūt „Juodasis obeliskas“ arba „Triumfo arka“.  Bet apie „Mylėk savo artimą“, manau, pagalvoja nedaugelis. Su šia knyga susipažinau prieš 3-4 metus, kai šis vokiečių rašytojas man buvo vienintelis, kurio kūrinius norėjau skaityt. Dabar nuomonė kiek pasikeitus, tačiau Remarque – neabejotinai vienas geriausiųjų, palikęs ryškų pėdsaką XX a. literatūroje. Ypač žinant, ką jam pačiam teko patirti ir kokiomis aplinkybėmis jis rašė.  Kai pirmą kartą skaičiau „Mylėk savo artimą“ trūko istorinio ir gyvenimiško suvokimo, dabar į šią knygą pažiūrėjau visiškai kitomis akimis.

Johanas Huberis! Darbininkas! Tu esi miręs ir dūli kažkur Graco žemėje, bet tavo pasas gyvena ir galioja valdžios įstaigoms. Aš, Jozefas Štaineris, gyvenu, bet be paso valdžios įstaigoms esu miręs – jis nusijuokė. – Keiskimės, Johanai Huberi! Duok man savo popierinį gyvenimą ir pasiimk mano mirtį be popierių! Kai mums nepadeda gyvieji, turi padėti mirusieji!

Knygos veiksmas vyksta po 1933 m įvykių Vokietijoje, kai į valdžią atėjo A. Hitleris. Tuomet šalyje prasidėjo tragedija – kaimynai skųsdavo kaimynus, vaikai – tėvus, draugai  – draugus. Lengviau už viską buvo netekti to, ką turėjai ir ką branginai. Be abejonės, labiausiai kentėjo žydai – jų sutuoktiniai, vaikai. Bet buvimas žydu nebuvo būtina sąlyga, kad taptum politiniu nieku – netektum paso, be kurio žmogus tuo metu nebuvo žmogumi.  Žmones be paso ištremdavo iš Vokietijos. O ką daryti užsienyje be dokumento? Tik slapsytis. Todėl pagrindinės romano įvykių vietos – pasieniai, kalėjimai, pigūs emigrantų viešbučiai.  Nuolatinis blaškymasis tarp tuometinės Čekoslovakijos,  Austrijos, Šveicarijos,  nežmoniškos sąlygos, išdavystės, mirtys, nepasitikėjimas – tokia buvo „žmonių be tėvynės“  kasdienybė. Bet vis tiek jie kabinosi į gyvenimą, vis tiek stengėsi išlikti.

Drąsa – gražiausia jaunystės puošmena.

Tačiau, nepaisant to, kad jų gyvenimus galima vadinti tik kova už būvį,  vis dėlto juose atsiranda vietos draugystei ir meilei.  Čia nesvetimas „vienas už visus“ principas ir žinojimas, kad ištikus nelaimei visuomet turėsi į ką kreiptis. Tai jau Remarque firminis bruožas – tarp niūrios kasdienybės visuomet rasti trupinėlį žmogiškumo. Ir jeigu to meto žmonės galėjo tai padaryti, kodėl mums, XXI a. atstovams, tai kartais būna neįmanoma?

Reikia gyventi taip, lyg jau niekad ten nebegrįžtum.