Apeliacija. Arba kaip aš nusivyliau Lietuvos švietimo sistema.

2010.07.02 | Žymos: , , ,

Vakar dienos popietę daugeliui Lietuvos abiturientų smarkiau plakė širdis – buvo gauti lietuvių kalbos vbe rezultatai. Kažkodėl jau nebekeista, kad įvedus naują tvarką (nebegalima savo rezultatų sužinoti sms žinute – būtina eiti į mokyklą) niekas aiškiai ir konkrečiai nepasakė, kaip tie rezultatai bus pateikti, kada KELTAS juos perduos mokykloms ir t.t. Nuoširdžiai užjaučiu savo  mokyklos raštinės darbuotojas, kurios nuo pat ankstyvo ryto kinkas drebinantiems abiturientams turėjo aiškinti, kad, deja, dar rezultatų nėra, o bus jie tuomet, kai kažkas iš aukščiau užsimanys (arba  maždaug 16h).

Rezultatai mokyklas pasiekė apie 15h. Einant parku link mokyklos matėsi dviejų tipažų veidai: pilni laimės ir pilni nusivylimo.  Jau iš tolo visi sveikino mano draugę, surinkusią 100 (dar kartą sveikinu ir aš).  Einant iki raštinės, jau nežinau kelintą sykį šią vasarą (dėka visų stojamųjų), pro akis prabėgo visas gyvenimas, viltys, svajonės pastatytos ant egzaminų pagrindo. Taip, su egzaminais gyvenimas nesibaigia. Jais jis prasideda. Kad ir kiek pozityviai mąstytum, vis dėlto jų reikšmė yra milžiniška. Todėl visai nenuostabu, kad prieš rezultatų sužinojimą apima tokia baimė.

Balas, kurį aš gavau nėra blogas. Net, sakyčiau, geras – 70.  Daugelis, kurie gavo panašų įvertinimą buvo labai tuo laimingi. Aš ne. Nes tikėjausi bent jau 80.  Kodėl? Niekada nebuvau ta vadinamoji „kalikė“ – dažnai ir namų darbų neparuošdavau, ir šiaip labiau mėgau pamokas praleist parke, o ne mokykloje, tačiau kas jau kas, bet lietuvių kalba (ypač literatūra) buvo tai, kas man tikrai sekėsi ir, svarbiausia, patiko. Metiniam turėjau 10,  o mano mokytoja gerais pažymiais nesišvaisto. Visiškai pritariu nuomonei, kad mokytojai yra skirtingo lygio, turi skirtingas vertinimo sistemas, tiesiog nėra robotai ir tas mokyklinis vertinimas toli gražu nėra objektyviausias dalykas. Tačiau. Turiu ne vieną diplomą, su sveikinimais laimėjus tokiam ir tokiam konkurse. Paskutinis iš jų buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 20-mečiui paminėti „Laisvė ir aš“. Komisija, kuri vertino šį darbą nebuvo eiliniai mokytojėliai. Surinkau maksimalų taškų skaičių. Rašiau straipsnius. Minčių dėstymas, samprotavimas man niekada nebuvo problema, todėl ir nerašiau interpretacijos. Kyla klausimas, negi visi tie žmonės, kurie mane vertino anksčiau taip klydo ir jų nuomonė yra niekinė palyginus su tų dviejų, kurie per dieną turėjo ištaisyti šūsnis darbų?  Prieš egzaminą negėriau jokių vaistukų, atrodo ir normaliai išsimiegojau, tai nejaugi aš užduotį supratau blogiau, negu tie, kurie vos vos patempdavo ir gavo 70+ (aš iš tikrųjų dėl visų savo mokyklos malonių netikėtumų nuoširdžiai džiaugiuosi, ir visada kartosiu, kad visiems 88 laidos abiturientams linkiu kiek galima daugiau laimės)?  Prireikė dešimties minučių, kad suprasčiau, jog rašysiu apeliaciją.

Didžiausia baimė apeliuojant esamą rezultatą, be abejo yra tikimybė, kad balas bus sumažintas. Tačiau, žvelgiant į praėjusių metų statistiką, tik 41 darbo įvertinimas iš ~1800 buvo sumažintas, didžioji dauguma buvo nepakeista. Vakar visą vakarą leidau skaitydama internetinius forumus, daugiausia studijos.lt . Buvau nustebinta, kai paskaičiau, kad dažniausia situacija Lietuvoje yra, kad žmonės, kurie nuoširdžiai dirbo, buvo įvertinti prasčiau, negu tie, kurie į egzaminą ėjo vos ne va bank. Kur teisybė? Teisybės, pasirodo, nėra.  Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, kaip sakė Lenininas, atrodo buvo neverta. Neverta buvo skaityti tiek daug knygų (aišku, jas skaičiau savo malonumui, bet tikėjausi, kad tai padeda, lyginant su tais,kurie nė vienos per metus neatsivertė), neverta buvo tikėtis nemokamo mokslo. Už aukštąjį mokslą Lietuvoje, mano nuomone, tikrai neverta mokėti, o į ten, kur aš norėjau (tikėjausi) su 70 lietuvių stoti neverta. Tai kur stoti? O gal važiuoti į užsienį? Dar prieš savaitę būčiau sakiusi, kad jokiais būdais, bet dabar jau nežinau.

Juokinga ir pati apeliacijų tvarka. Kada bus atsakymai neaišku.  Atestato per išleistuves tikriausiai tikėtis neverta.  Įdomu ir taip, kad internete nėra net teksto suvokimo užduoties vertinimo instrukcijos.  Tai labai padėtų apsisprendžiant verta apeliuot, ar ne (nes labai daugelį šis klausimas kamuoja).  Nec.lt yra vienas iš labiausiai nieko nepasakančių puslapių. Kai jis turėtų pasakyti daug  – dešimčių tūkstančių žmonių likimai sprendžiasi kasmet. Tvarko tvarko tą mūsų švietimo sistemą, o nieko gero ir nepadaro. Mano sesė baigė pirmą klasę, labai įdomu, ar jai laikant abitūros egzaminus bus kas nors pakitę…

www.dialogas.com/laikrastis/lituanistams-tiks-bet-kaip/ Štai straipsnis, kuris mane, švelniai tariant, sukrėtė. Ar to tikėjausi rašydama samprotaujamo tipo rašinį? Pasirodo reikėjo rimtai pažiūrėti į mamos juokų forma duotą patarimą rašyti trumpais ir aiškiais sakiniais. Aš, kaip brandos atestatą tuoj gausiantis žmogus, to sau leisti negalėjau – rašiau naudodama ir metaforas, paraleles, stengiausi, kad mano nuomonė būtų aiški ir suprantama. Naudojau bene visus kontekstus – geografinį, istorinį, asmeninį ir, aišku, literatūrinį ( pamenu, kad paminėjau ir Coelho, ir Mačernį, ir Vienuolį, ir Marcinkevičių). To nereikėjo. Nežinau, ar man labai liūdna. Man greičiau pikta. Labai pikta.

Labai džiaugiuosi savo tėvais, kurie mane drąsina. Mokytojomis (matematikos, anglų kalbos, lietuvių), kurios šiandien 100 proc pritarė mano minčiai dėl apeliacijos. Na ir kas, kad yra galimybė, jog mano rezultatas bus sumažintas – vis tiek tai bus įrodymas, kad vertintojai buvo neteisūs.  Aš už tai, kad reikia ieškoti teisybės, kad ir kaip tai būtų panašu į kovą su vėjo malūnais.

  1. 2010.07.02 12:21

    mane nustebino faktas, kad rezultatai skelbiami mokyklose. Pagalvojau kpš?
    Prieš keturis metus, kai baigiau mokyklą, teko patiems skambinti, norint sužinoti rezultatą, ir svarsčiau, kodėl tiesiog negali jie atsiųsti sms ar kur internete. Po kelių metų nugirdau, kad rezultatus abiturientai gauna sms žinutėmis. Progresas. Tiesiog high-end’as. O dabar vėl pakeitė. Tai ką galvot?

    Beje be varianto, kad sumažins, dar yra galimybė, kad pakels labai mažai, tarkim 72%, ir kas iš to?

    • Profilio nuotrauka (Agnė)
      2010.07.02 12:27

      juokingiausia dalis, kad sakė, jog niekas kitas negalės pažiūrėt ne savo rezultatų. kai atėjom ant stalo buvo padėtas segtuvas, su 126 mokinių sąrašu ir kiekvieno rezultatu – maždaug žiūrėkit, kas norit. daugelis, net į raštinę nėjo, nes atsakymus parke bendraklasiai pasakė. kur konfidencialumas? klausimas lieka retorinis.

      na, realiai, kaip ir nieko, bet kartais ir 1 proc gali kažką reikšti. ir šiaip, aš tiesiog noriu parodyti, kad nesutinku su tuo, kaip dabar yra.

  2. Karolė
    2010.07.04 17:26

    Pilnai Tau pritariu. Niekad labai gerai nesimokiau, ėjau papildomai ir tikrai parašiusi lietuvių kalbos egzaminą tikėjausi bent jau 50% , deja, bet manęs toks rezultatas nepasiekė. O liūdniausia pasidarė tada, kai sužinojau, kad kiti bendraklasiai, kurie mokėsi prasčiau už mane gavo virš 80%. Nežinau ar čia laimės dalykas, ar kas, bet liūdna vis tiek darosi. Ir dabar kyla vienintelis klausimas „kaip argumentuoti rašant apeliaciją?“

    • Profilio nuotrauka (Agnė)
      2010.07.06 21:32

      aš neargumentavau, tiesiog parašiau, kad „prašau pertikrinti mano lietuvių kalbos vbe darbą“ ir viskas.

      • Karolė
        2010.07.09 10:02

        kadangi man liepė parašyti visą rašinėlį, tai visko prirašiau ;D

        • Profilio nuotrauka (Agnė)
          2010.07.09 18:22

          būtų ironiška, jeigu mūsų mokyklos apeliacijų nepriimtų dėl rašinėlio nebuvimo, nes šiaip rimtai gal reikėjo argumentuot :D

  3. senelis
    2010.07.07 10:47

    Gal žinote koks yra VBE apeliacijos teikimo terminas? 3 darbo dienos ar 3 dienos? 3 dienos skamba nelogiškai, bet, deja, šiame kontekste daug kas nelogiška…

  4. CHa
    2010.07.11 23:44

    Tu tik dabar nusvylei sita sistema ??
    as jau seniai …

Komentavimo galimybė šiame įraše yra išjungta.
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos