Asmeninė iškrovos terpė

Vakar į mano kiemą atėjo šventė, nes galėjau grįžt namo, nors maniau, jog negalėsiu ir pažiūrėjau du LABAI gerus filmus. Kai sakau labai, tai reiškia LABAILABAILABAI. Abu su Will Smith, abu režisuoti Gabriele Muccino, abu griebiantys už širdies.

Apie Seven Pounds  kažkas kažkada buvo pasakoję ir vakar, sprendžiat, ką pasižiūrėt, netikėtai prisiminiau. Will Smith, mano nuomone, čia vaidina nepaprastai gerai. Matai žmogaus kovą su savimi, vidinius išgyvenimus – viskas tobulai atsispindi aktoriaus veide. Priverstinė šypsena kitų žmonių akivaizdoje, ir tikras skausmas, kai lieki vienas. Youtube, po traileriu, buvo komentaras, kad šio filmo moralas – nesinaudok telefonu vairuodamas. Galbūt. Bet jau seniai buvo taip sunku ir sudėtinga žiūrėt filmą dėl jo sukeliamų emocijų. IMDb šiam filmui duoda 7.5/10, aš – 10/10

Traileris tai labai lievas ir jį pažiūrėjus kažin, ar norėtųsi ir filmą žiūrėt, bet REKOMENDUOJU.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=7kpK1fKzoDs&feature=related[/youtube]

Po Seven Pounds sukeltų emocijų užmigti būtų buvę neįmanomą, todėl nusprendžiau pažiūrėti dar vieną filmą. Ir neapsirikau  – The Pursuit of Happyness  irgi buvo kažkas. Kadangi tėvą ir sūnų vaidina tėvas ir sūnus, viskas taip natūralu ir neperspausta. Apie ką filmas? Apie tai, kad reikia siekti savo tikslų. Kad ir kaip sunku tai atrodytų. Kad ir kiek vėjo malūnų įveikt reikėtų. Reikia siekti laimės.

[youtube]http://www.youtube.com/watch?v=_xcZTtlGweQ[/youtube]