5 minutės dangaus.

2010.09.26 | Žymos: , , ,

Turiu aš nuostabius draugus, kurie beveik lygiai prieš metus, pilnametystės proga, nusprendė padovanoti man įspūdį – skrydį parasparniu. Bet pati aš nelabai nuostabi, vis delsiau ir delsiau, nenaudojau šios galimybės („tai po egzaminų jau tikrai“, „po išleistuvių jau būtinai, nes jeigu prieš kas nors lūžtų?“ ir t.t), bet kai iki deadline liko nedaug daugiau kaip savaitė, į Lietuvą atėjo gražūs orai, žinomi Bobų vasaros vardu, ir aš pasiryžau.

Taigi šeštadienio popietę pasiėmiau mamos mašiniuką, susisodinau pora draugų ir išjudėjom maršrutu Alytus – Valkininkai. Saulė švietė, vėjas švilpė, dar į Daugus užsukom apsipirkti ir tiesiu keliu skriedami, mažiau negu per valandą pasiekėme kelionės tikslą. Laikrodžiai rodė 15:45 ir buvo labai smagu, nes kai skambinau dėl informacijos, sakė būti apie 16 h (vėliau paaiškėjo, jog ryškiai be reikalo). Automobilių daug, žmonių dar daugiau ir visi pakėlę galvas į dangų.  Nenuostabu, kad atėjusi buvau informuota, jog teks palaukt. Apie valandą. Valanda po valandos, jau ir laikrodis pradėjo rodyti 18, bet eilė dar neatėjo.  Atėjo tik dar po valandos, nes a) kažkas užlindo b) kažkas nežinojo po ko c) niekas niekur nefiksavo kas kada atvyko. Buvo pikta, pradėjo temt, silpniausiųjų nervinės ląstelės neatlaikė ir malonumą jie atidėjo kitai dienai, bet aš kadangi jau pasiryžau nusprendžiau laukti iki galo (dar reikėjo pasipykti su rusakalbiu berniuku, nes jam „Igoris sakė, kad dabar jo eilė“, bet viskas išsisprendė į teigiamą man pusė)…

… ir pamačiau temstančią Lietuvą.  Vaizdai lyg ir panašūs kaip kylant lėktuvu, bet kai matai tabalauojančias savo kojas, suvoki, kad viskas iš tikrųjų yra kitaip. 450 m. Į tokį aukštį mane iškėlė dirbtiniai sparnai. Kai matai mini mini žaislinio dydžio automobilius, namukus ir mažytį mišką, supranti, kad oi oi oi, kiek žmogau esi dar nematęs, nepatyręs. Jausmas, kai instruktorius ore pradeda sukioti parasparnį ir baimė persipina su nenumaldomu įspūdžiu,  vertas ne vieno milijono.  Kadangi jau turiu tokią savybę, kad mėgstu kalbėti ne laiku ir ne vietoje, nepraleidau tokios galimybės ir ore – išsiklausinėjau instruktorių, kodėl negalima skraidyti naktimis, kur dar jam tekę išbandyti šį malonumą ir ar nepavargsta jis taip kiekvieną dieną po daug kartų keldamas į padanges skridimo laisvės ištroškusius žemės gyventojus.  Leidžiantis žemyn laukė draugė su  Зени́т rankose.  Dabar aš laukiu, kol ji išryškins juostelę ir aš turėsiu įamžintas skrydžio nuotraukas.

Sunku žodžiais įvardinti tai, ką patyriau. O ir pasakotoja iš manęs nelabai. Žinau tik, kad dar kartą tikrai kilsiu į dangų. Tik šįsyk jau kai bus šviesiau. :)

  1. O! Zenitas!

Komentavimo galimybė šiame įraše yra išjungta.
Dienos akcijos | Dovanos | Nuolaidos
Uždaryti
Eiti prie įrankių juostos