3,5 fenomenas
Yra Aytuje tokia kavinė-baras, kodiniu pavadinimu 3,5. Veikia ji jau apie keturiolika metų, įsikūrus miesto centre ir puikiai pamenu, kai ankstyvoj jaunystėj, eidami gert pieno kokteilių į šią vietą žiūrėdavom su pagarba. Dabar patys ten einam. Ir pagarba tik išaugo. Sunku būtų įsivaizduot savaitgalį gimtam krašte be apsilankymo šičia. Unikalumas tame, kad ten ateina visi (na, ne absoliučiai visas miestas – tik tie, kuriuos pamatyti yra šioks toks suinteresuotumas). Ten galima susitikti žmones, kurių nematei daugiau nei pusmetį ir berūkant lauke visą tą praėjusį laiką aptarti. Ten sužinai, kas su kuo susibėgo, kas išsibėgiojo, kas dar kam nutiko. Ir ne gandų stiliumi. Iš pirmų lūpų.
Vasarą, kai veikė 3,5 konkurentas „Palermo pub“, mano aprašinėjamoje alučio buvo galima nusipirkti už dviejų teleloto bilietų vertės pinigėlį, dabar, Palermui užsidarius, reikia pridėti dar lituką. Bet niekas nepyksta, nes alus ten geras – po dviejų bokalų atsiranda noras eiti nusifotografuoti prie miesto Kalėdinės eglės (čia paskutinio savaitgalio patirtis).
Vilniuj dar neturim tokios vietos. Na, „Artistuose“ kiekvieną kartą užklydus galima susitikti kraštiečius, bet vis tiek dar viskas ne taip. Gal su laiku apsiprasim sostinėj jau ir šita prasme. O dabar širdelė dar ten.
Čia gal šiokia tokia reklama gavosi, bet jau labai norėjau parašyti. Jei būsit Alytuj – būtinai užsukit. :)
p.s. paveiksliukas toks dėl to, kad Vilkmergės alutis – pagrindinė trioškės prekė.
